„Tiesa – tai tokia liepsna, kaitriai deganti ugnis. Prie jos artėti yra labai pavojinga. Mantas per arti prisiartino prie šios liepsnos ir jinai jį sudegino. Bet aš suprantu, kad jis negalėjo kitaip. Negalėjo ramiai stebėti šonu iš saugios pozicijos“, – sakė Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, kino režisierius Audrius Stonys mokslininko, kino režisieriaus, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato, Biržų garbės piliečio Manto Kvedaravičiaus atminimo vakare Biržų pilies rūmuose.
Lietuvių etnologijoje žmogaus mirties metinės yra traktuojamos kaip simbolinis virsmas, kai Dievas žmogaus sielą perkelia į savo dangiškąsias aukštumas. Kūną palaidojame, o sielos ilgimės. Tokiu neblėstančiu bičiuliškos sielos ilgesiu, iš gelmės kylančių ašarų drėgme ir nuoširdžia pagarba asmenybei Biržuose paminėtos Manto Kvedaravičiaus žūties metinės.
Tai buvo stiprių emocijų vakaras. Pilnoje Biržų Jurgio Bielinio bibliotekos salėje šeštadienį pasidalinti savo prisiminimais ir ilgesiu susirinko būrys žmonių, kuriems teko būti, bendrauti, dirbti su M. Kvedaravičiumi.
Tarp iškiliausių Ukrainos herojų
Į renginį skubančius žmones Biržų muziejaus „Sėla“ pirmojo aukšto kolonadoje pasitiko įdomus paveikslas. Jo kilmę ir prasmę papasakojo svečias – Kauno rajono ūkininkų sąjungos pirmininkas Mindaugas Maciulevičius: „Paveikslo „Ukraina nepalaužta“ autorius Artūras Orlionovas – šiuolaikinis Ukrainos tapytojas. Grafikos darbo viršuje vaizduojamos 30 iškiliausių Ukrainos istorinių asmenybių. Paveikslo apačioje dailininkas pavaizdavo 43 didžiausius didvyrius, paaukojusius savo gyvybes už Ukrainos laisvę. Tarp jų – ir režisierių bei kūrėją Mantą Kvedaravičių“.
Pasak M. Maciulevičiaus, paveikslo – ikonos kopiją rajono ūkininkams už aukas ir paramą dovanojo Ukrainos Chmelnickio apskrities karinių pajėgų ir kelių ligoninių kapelionas tėvas Leonidas.
„Sužinoję, kad tarp didžiausių Ukrainos didvyrių yra ir Mantas Kvedaravičius, susisiekėme su darbo autoriumi Artūru Orlionovu, išdėstėme jam reikalo esmę. Dailininkas iškart atsiuntė aukštos kokybės skaitmeninę paveikslo kopiją. Atspausdinome ją ir atvežėme į Biržų pilį, į muziejų, kaip dovaną nuo Kauno rajono ūkininkų bendruomenės M. Kvedaravičiaus atminimui“, – kalbėjo M. Maciulevičius.
Mokslininkas ir draugas
„Dabar apie Mantą kalbame kaip apie filmų kūrėją ir režisierių, bet jis buvo ir mokslininkas, povandeninis archeologas. Drauge su kolega Roku jie surado polinę gyvenvietę ežere, kuri datuojama maždaug 500 metų prieš Kristų, tai yra bronzos amžius. Dabar, žiūrint iš dvidešimties metų distancijos, galima užtikrintai pasakyti, kad tai yra labai rimtas mokslinis atradimas, iš esmės pakeitęs bronzos amžiaus suvokimą Lietuvoje – žmonės gyveno ne tik piliakalniuose, bet ir keistuose statiniuose ant vandens, ežeruose. Ko gero, Mantas buvo pirmasis, išspausdinęs užsienio recenzuojamajame leidinyje straipsnį apie povandeninę archeologiją ir jos perspektyvas bei galimybes Lietuvoje“, – kalbėjo kolegė archeologė dr. Elena Pranckėnaitė, sunkiai tvardydama ašaras.
„Mantas buvo rimtas mokslininkas, bet kaip žmogus jis buvo dar rimtesnis, jis tuščiai laiko negaišdavo. Tačiau visuomet su juo buvo lengva būti ir bendrauti. Istorijų, kurios sietinos su Mantu, yra galybė, tačiau norėčiau papasakoti vieną, susijusią su nardymu. Kai Mantas važiavo į JAV, jis negavo vizos, o gavo vizą į Kanadą. Iš Kanados jis plaukte atplaukė į Ameriką. Ir kai apsistodamas viešbutyje jis pateikė permirkusį pasą, viešbučio darbuotojas atkreipė dėmesį į iš Manto kojos varvantį kraują.
„Ai, čia ryklys truputį įkando“, – atsakė tas. Tokia buvo jo kelionė į JAV, ten irgi buvo visokiausių veiklų – nuo taksi vairuotojo iki universiteto dėstytojo. Mantas dėstė ir skaitė paskaitas ne vienoje šalyje, skraidė ir keliavo, maksimaliai išnaudodamas savo laiką. Bet visada rasdavo laiko draugams“, – sakė jo bičiulis, režisierius ir kino prodiuseris Stasys Baltakis. Jis ir moderavo atminimo vakarą.
Aristokratiškas ir laisvas žmogus
Prodiuserė Uljana Kim buvo kone visų M. Kvedaravičiaus filmų prodiuserė, ji sakė menanti daugybę įvairiausių patirčių bei nutikimų bendrame darbe su Mantu.
„Visada buvo mažai laiko, visada Mantas savo darbus tobulindavo iki paskutinės minutės, vesdamas į neviltį visus planuotojus. Kai pamatydavau telefone jo skambutį, prieš atsiliepdama pasitraukdavau kur į šalį ir prisėsdavau – juk nežinia, ką išgirsiu, kur jis yra ir ką jis padarė. Tai, kad nuvažiavo ne ten ir filmavo ne tai, ką buvome sutarę, tai tik menkos smulkmenos, reiškiančios, kad viskas gerai. Su Mantu galėjai prirašyti krūvas planų ar sutarčių, vis tiek gaudavosi taip, kad jis filmuodavo ten, kur jam atrodė svarbu. Dažnai atrodė, kad procesas yra nevaldomas, nors iš tiesų jis buvo valdomas, tik man reikėjo paskui Mantą suspėti“, – kalbėjo U. Kim.
Prodiuserė pasakojo apie filmo „Mariupolis“ atsiradimą, filmo finansavimo paieškas Kanuose, kai neturėdamas pinigų apsistoti Mantas nakvojo pliaže. Prisiminė apie tai, kad filmas į Berlyno festivalį buvo pristatytas paskutinę naktį prieš premjerą. „Su Mantu reikalai visą laiką balansuodavo ant ribos – gali pavykti, gali nepavykti. Tačiau visada kažkokiu stebuklu pavykdavo. Reikia būtinai pažymėti, kad jis niekada blogai neatsiliepdavo apie žmones, kurie trukdė, nesuprato ar net kenkė. Buvo labai aristokratiškas savo poelgiuose – manau, kad tai ypatingas laisvo žmogaus bruožas. Ir tuo pačiu buvo labai labai paprastas žmogus. Neabejoju, kad tam pritars visi, kuriems teko su Mantu bendrauti“, – kalbėjo prodiuserė U. Kim.
Sudegęs tiesos ieškojime
Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, tituluočiausias lietuvių dokumentinio kino režisierius Audrius Stonys sakė su M. Kvedaravičiumi susipažinęs atsitiktinai, kai draugas paprašė peržiūrėti jo draugo filmuotą medžiagą apie Čečėniją.
„Iš tiesų aš nieko nesitikėjau, daug žmonių nori kažką filmuoti, bet paprastai tai niekur nenuveda ir tai normalu. Kai pamačiau Manto nufilmuotą medžiagą, tapo visiškai akivaizdu, kad į Lietuvos dokumentinio kino sceną įsiveržia nepaprastai ryški asmenybė. Tai buvo visiškai naujas žodis. Lietuvių dokumentika turi labai gilias tradicijas ir garsėja pasaulyje savo poetika, bet tarsi negatyvioji pusė yra ta, kad lietuviškas kinas kiek estetizuoja, gražina ir poetizuoja realybę. Mantas savo filmuose įneša milžinišką pliūpsnį tiesos, niekas iš mūsų meistrų negalėjo filmuoti su tokiu autentišku požiūriu į realybę. Ir tolimesnė Manto kūryba parodė, kad atėjo visiškai naujas požiūris. Aš manau, kad dar ne iki galo suvoktas jo indėlis į Lietuvos kultūrą, nes jo įtaką galima jausti ir šiandieninių dokumentalistų darbuose. Nacionalinės premijos paprastai neskiriamos kūrėjams po jų mirties, to labai vengiama. Buvo tik du atvejai, kai Nacionalinė kultūros ir meno premija visiškai vienbalsiai ir be jokių abejonių buvo suteikta po mirties – tai Audriui Kemežiui ir Mantui Kvedaravičiui. Tiesa – tai tokia liepsnojanti liepsna, kaitriai deganti ugnis. Prie jos artėti yra labai pavojinga. Mantas per arti prisiartino prie šios liepsnos ir jinai jį sudegino. Bet aš suprantu, kad jis negalėjo kitaip. Negalėjo ramiai stebėti šonu iš saugios pozicijos“, – jautriai kalbėjo A. Stonys.
Žmogaus teisių gynėjas
Kalbėtojai palietė dar vieną, rečiau minimą Manto Kvedaravičiaus asmenybės pusę. Mantas – kovotojas už žmogaus teises, padėjęs ne vienai čečėnų šeimai, dėl to net konfliktavęs su Lietuvos valstybės institucijomis.
„Mantas visada kovojo už teisingumą, visada sakė tiesą ir tai darė tiesiai į akis. Jis man pasakojo, kad grįžęs iš Čečėnijos, būdamas Kanuose, jis sutiko du Kadyrovo junginių smogikus, pasipuošusius marškinėliais su atitinkamais užrašais. Mantui buvo taip nepaprastai skaudu, kad jis paklausė šių vyrų, ar gali juos nufotografuoti. Tie sutiko, atsistojo pozuodami, Mantas atsuko į juos fotoaparatą ir pasakė: „Tokius kaip jūs žudyti reikia“. Apsisuko ir nuėjo. Jis nekentė neteisybės ir dviveidiškumo, aš jį už tai labai gerbiu“, – sakė Manto sužadėtinė Hanna Bilobrova.
Kino kritikas Narius Kairys minėjo, kad rašyti apie lietuvišką kiną ji paskatino M. Kvedaravičiaus filmo „Barzakh“ sukeltas įspūdis. Anot kritiko, Manto sukurti filmai persmelkti antropologiško žmogaus matymo ir pajautimo, jautrūs, nes jis į kiną atėjo iš mokslo, jau turėdamas susiformavusį žvilgsnį į žmogų ir pasaulį.
Renesanso žmogus
Prie filmo „Mariupolis“ bei drauge Ugandoje su M. Kvedaravičiumi dirbęs dailininkas Jurijus Grigorovičius sakė, kad juos suartino vienodas požiūris į pasaulį. „Jis buvo profesionalus provokatorius, visą laiką įtraukiantis žmones į kažkokius kūrybinius uždavinius. Jam filmų kūrimas buvo tiesiog gyvenimas, gyvenimo būdas. Su juo visada buvo įdomu ir kūrybinga, Mantas savo idėjomis dalinosi su visais. Jis buvo Renesanso žmogus – unikalus ir universalus, jam visi žmonės buvo lygūs. Kai Mantas žuvo, aš nutapiau jam skirtą paveikslą, triptiką, kuris yra šioje salėje“, – sakė dailininkas.
J. Grigorovičius pasakojo, kad dirbdamas su M. Kvedaravičiumi jis fotografavo, taip susikaupė didelė Manto nuotraukų kolekcija. Iš jos gimė Mantui skirta fotografijų paroda „Dialogai“ – tarsi nebaigtų pokalbių su režisieriumi tąsa. Paroda buvo eksponuojama Vilniaus rotušėje, dalis jos buvo atvežta ir į susitikimą Biržuose.
Menininkas nuotraukas ir kelis filmuotus epizodus sudėjo į videofilmą, kurį išvydo ir susitikimo dalyviai. Susimąstęs ir linksmas, dirbantis ar tiesiog linksmai šėliojantis su sūnumi – daug nematytų Manto Kvedaravičiaus paveikslų.
Ir vos raudą užspaudusi Hanna Bilobrova, stebinti jos ir Manto šokį trumpame filmuotame fragmente.
Esmė – žmoniškumas
„Nežinau, iš kokio pasaulio krašto jis man atsiuntė tokią žinutę: „Nežinau, ar pas jus dar švenčia moters dieną, bet aš noriu tau pasakyti: mama, aš tave myliu“. Turbūt kiekvienos motinos širdis atleistų vaikui visus paklydimus. Nėra idealių žmonių, nebuvo ir Mantas idealus, gal kartais elgėsi pernelyg lengvabūdiškai. Bet Mantas tikėjo žmonėmis, tikėjo, kad tas rusas nešaus į jį, kad jie susišnekės, kaip jis susišnekėjo su čečėnais, afrikiečiais ir kitais sutiktaisias. Jis tikėjo, kad žmogaus atsakas žmogui turi būti žmoniškas. Čia turbūt ir buvo visa Manto esmė“, – sakė Manto mama Banguolė Kvedaravičienė, dėkodama svečiams ir visiems susirinkusiems.
Vakare visi norintys galėjo pasižiūrėti paskutinį Manto Kvedaravičiaus filmą „Mariupolis 2“, kuris vienu metu buvo demonstruojamas ir J. Bielinio viešosios bibliotekos salėje, ir Nepriklausomybės aikštėje po atviru dangumi. Visgi filmą žiūrovų patogumui vertėjo rodyti erdvioje ir šiltoje Biržų kultūros centro salėje.
