Muziejus – vieta, kur praeitis ir dabartis susiduria vienoje erdvėje. Tą vieningą praeities ir dabarties erdvę kuriame mes – žmonės. Kokią praeitį mums pavyko sukurti 2024-aisiais ir ką nešamės į 2025-uosius metus?
Gausiai papildėme fotografijos rinkinį. Muziejui buvo padovanotas nuotraukų albumas, kurį vartant galima paklaidžioti po senuosius Biržų knygynus. Albumas su fotografijomis priklausė Aldonai Vaitaitienei (1936–2022), ilgametei Biržų knygyno vadovei. 95 fotografijos pasakoja apie knygyno iškilmingą atidarymą, jame vykusias šventes, susitikimus su rašytojais, įamžinta darbo knygyne kasdienybė, smagios darbuotojų išvykos ir t. t. Didžiąją nuotraukų dalį sudaro 1981 m. rudenį atidaryto Biržų knygyno fotografijos. Knygynas veikė Vytauto gatvėje, pastate, kuriame dabar įrengta dėvėtų drabužių parduotuvė „Humana“. Albume prisiminimai ir iš Kęstučio gatvėje veikusio senojo Biržų knygyno, nuotraukos mena 1979 m. Už fotografijų albumą, leidžiantį nukeliauti į laikus, kai knygos buvo išties svarbios, dėkojame buvusios ilgametės Biržų knygyno direktorės sūnui Arūnui Vaitaičiui.
Į fotografijos rinkinį nugulė ir žinomo poeto, publicisto bei fotografo biržiečio Alio Balbieriaus 2003–2022 metais darytų fotografijų ciklas „Jono Meko žemė“, atskleidžiantis ypatingą žymiojo kino kūrėjo Jono Meko (1922–2019) ryšį su tėviške – Semeniškiais. Ne paslaptis, kad visame pasaulyje žinomas menininkas, dažnai vadinamas amerikietiškojo avangardo kino krikštatėviu, ryšio su gimtaisiais namai niekuomet nesijautė praradęs. 35-iose fotografijose Jono Meko tėviškės – Semeniškių k. gamtos, sodybų, pastatų griuvėsių, kapinių vaizdai. Džiaugiamės, kad didelę dalį Lietuvos apkeliavęs fotografijų ciklas bus saugomas būtent mūsų muziejaus fonduose.
Rinkinį svariai papildė ir 33 nuotraukos tremties tema. 1948–1958 m. laikotarpį apimančios fotografijos pasakoja kučgaliečių Binkių šeimos tremties istoriją. Tremtyje Irkutsko sr. Čeremchovo r. Suchajaus, Kurtujaus gyvenvietėse vargo Genovaitė Binkytė (g. 1928 m.), jos brolis Petras (g. 1923 m.), tėvas Petras (g. 1887 m.) ir mama Antanina (g. 1893 m.). Tėvynėje liko sesuo Emilija Macienė. Laimei, 1958 m. visa šeima vėl susitiko Kučgalyje. Nuotraukose – tremtinių rankomis įrengti altorėliai, paminklo tremtiniams, pastatyto kapinėse, vaizdas. Binkių šeimos susitikimo gimtinėje, Kučgalyje, 1958 m. nuotraukose įsiamžinta žydinčiame sode ir prie sodybos kryžiaus, pažymėto 1890 m. data. Kitos nuotraukos iliustruoja ne tik Binkių šeimos, bet ir kartu gyvenusių ir dirbusių tremtinių gyvenamąją aplinką, darbus, laisvalaikį (siuvinėjimas, Velykų šventimas).
Nuotraukas lydi Genovaitės Binkytės įrašai nugarinėje pusėje, kur įrašytos ir tremtinių pavardės, kilimo vietos. Su Binkių šeima įsiamžinęs ir kunigas Julijonas Budrikis, politinis kalinys, nenuilstamai sielovados darbą dirbęs lietuvių tremtinių kolonijose Sibire. Muziejus jo nuotraukų iki šiol neturėjo.
Papildėme saugojamų apdovanojimų kolekciją. Neįmanoma nepastebėti Biržų pilies arsenalo konferencijų salės sienas puošiančių kalinėtų reljefinių paveikslų. Tai Adelės Genovaitės Zinkevičiūtės (1933-2022), buvusios VDA Telšių fakulteto dėstytojos, menotyrininkės, metalo dailininkės darbai. Menininkės gimtinė – Biržai, tad ji gimtajam miestui yra dovanojusi savo autorinių darbų. O 2024 m. rugsėjį nuolatiniam saugojimui buvo perduotas ir Adelei Genovaitei Zinkevičiūtei (Lietuvos persitvarkymo Sąjūdžio Telšių skyriaus narei) priklausęs Lietuvos persitvarkymo Sąjūdžio 20-mečiui skirtas medalis su padėka. Už dovaną dėkojame Vilniaus dailės akademijos Telšių fakultetui.
Dar vienas apdovanojimas, patikėtas saugoti muziejui, Regionų krepšinio lygos A diviziono („Nostra.lt-RKL“) bronzos medalis ir apdovanojimų taurė (III vieta), iškovota Biržų krepšinio klubo „Biržai“ Regionų krepšinio lygoje (RKL) 2024 m. Didžiuojamės savo krašto sportininkų pasiekimais. Už dovaną dėkojame Biržų „BC Biržai“ krepšinio klubo prezidentui Audriui Šimui.
Raštijos rinkinį papildė dovana – 1938-1948 m. leidiniai, už kuriuos dėkojame Kanados lietuvei Rimai Žemaitytei-De Iuliis (lietuvių kalbos mokytoja, visuomenininkė). Visus leidinius sieja Vokietija ir perkeltųjų asmenų (DP, nuo angl. termino „displaced persons“) stovykla. Po Antrojo pasaulinio karo Vokietija daugeliui lietuvių buvo tapusi laikina gyvenamąja vieta. Stovykloje buvo įsikūrę rašytojai, žurnalistai, medikai, teisininkai, mokytojai. Čia leistos knygos, žurnalai, veikė mokyklos.
Tarp dovanotų leidinių poezija (F. Kirša, B. Sruoga), proza (M. de Servantesas, V. Krėvė), publicistika (žurnalas „Mintis“, A. Šapokos trumpa Lietuvos istorija anglų kalba), anglų kalbos vadovėlis IV ir V gimnazijos klasėms. Keliose knygose – atsisveikinimo įrašai užjūrin išvykstantiems.
Muziejus įsigijo JAV gyvenančio lietuvio, biržietiškų šaknų turinčio dailininko Aido Bareikio (g. 1967 m. Vilniuje) paveikslą „Aukštaitija“. Meno kūrinį jau kurį laiką galima išvysti Biržų krašto muziejuje „Sėla“, kylant laiptais į antro aukšto ekspozicijų sales. Paveikslą autorius nutapė 1989 m., dar būdamas Vilniaus dailės akademijos studentu. Įdomus faktas: paveikslas yra tapęs Rimutės Rimantienės knygos „Lietuvių sutartinių priegiesmiai“ knygos viršeliu.
Ir, kaip sako pats autorius, neatsitiktinai. Paveikslo idėja paremta sutartinių principais. A. Bareikis teigia: „Paveikslas turėjo būti žalias, kaip kad Aukštaitija žalia…<…>. Labai džiaugiuosi, kad jis būtent Biržuose…“. Džiaugiamės ir mes, ir kviečiame pasigrožėti žaliąja „Aukštaitija“.
O arsenale, langų nišose, jau kurį laiką apsigyvenęs pulkas karių ir panašu, kad išvykti jie nežada. Biržuose gyvenantis buvęs panevėžietis Algirdas Kuprys turi ypatingą pomėgį – kuria istorinių karių figūrėles. Daugiau nei metus Biržų krašto muziejuje „Sėla“ eksponuotos figūrėlės galiausiai čia užsiliko visam laikui. Muziejus įgijo 37 įvairių istorinių laikotarpių karius vaizduojančias figūrėles. Akį traukia miniatiūrinių detalių tikslumas, stebina rankų darbo kruopštumas. Smagu, kad kareivėliai džiugins lankytojų akis nuolatos.
Religijos rinkinys 2024 m. buvo papildytas vertingomis ir įdomiomis dovanomis: laimingos mirties varpeliu, rožiniu (septynių Marijos skausmų vainikėliu), septynių Marijos skausmų vainikėlio malda (rankraščio pavidalu) ir 1930 m. leidiniu „Šv. Pranciškaus varpelis“. Įdomus ir daugeliui nematytas eksponatas yra laimingos mirties varpelis.
Anot vertybę aprašiusios muziejininkės Snieguolės Kubiliūtės, varpelis anuomet buvo vadintas „sčastlyvos smertės zvaneliu“. Seniau mirus artimam reikėdavo užsakyti „pazvanus“ (skambinimą varpais už mirusįjį). Tikėtina, kad „pazvanų“ funkciją galėjęs atlikti ir šis varpelis. Išvardintos muziejinės vertybės Biržų krašto muziejuje „Sėla“ atsirado šio muziejaus emeritės Jadvygos Kriščiūnienės ir Reginos Mizinsovos (Klasčiūtės) dėka.
O jei užsuksite į kokį renginį muziejaus arsenalo konferencijų salėje, galėsite įsiamžinti šalia dailios senovinės spintos. Baldas, tikėtina XIX a. pab. – XX a. pr., tamsaus medžio, todėl puikiai įsiliejo į konferencijų salės aplinką. Spinta, kadaise buvusi miestietiško interjero dalimi, priklausė Biržuose dirbusiam vaistininkui. 1938 m. baldą iš senojo vaistininko nusipirko Macių šeimyna, gyvenusi Parovėjos kaime. Deja, kad ir kaip smalsu, daugiau detalių istorija nutyli. Galiausiai spinta atsidūrė muziejuje ir nuo šiol puoš arsenalo konferencijų salę.
Biržų krašto muziejaus „Sėla“ Rinkinių apsaugos, apskaitos ir restauravimo skyrius
