Gerai apmokamas darbas užsienyje. Apmokamos kelionės išlaidos. Darbas miške. Viskas skamba iš tiesų neblogai. Bet jei tas užsienis yra Sibiras, o darbas vyksta tolokai nuo civilizacijos, meškų ir vilkų knibždančioje taigoje? Tikrai nebeskamba patraukliai. Tokių laukiančių iššūkių nepabūgo Biržų rajono gyventojas Deividas Pakalnis, prieš keletą metų įgijęs panašios patirties ir patyręs tokių nuotykių, kurių per gyvenimą gali daugiau ir nebenutikti.
Užsidirbti į Sibirą
D. Pakalnis augo Geidžiūnuose. Baigęs Biržų „Saulės“ gimnaziją jaunas vyras išsyk pradėjo dirbti bei mokytis tuometiniame Vabalninko technikume. Darbų buvo įvairių, iki kol nepamatė darbo pasiūlymo internete.
„Teko dirbti ir pas ūkininkus, ir miške, ir vienoje laidojimo paslaugų įmonėje. Visiškai atsitiktinai vienoje feisbuko grupių pamačiau apie siūlomą darbą Sibiro miškuose. Buvau girdėjęs, kad ten neblogus pinigus galima uždirbti. Be to, su miškapjove buvau dirbęs, todėl susidomėjau“, – istorijos pradžią prisimena 31 metų amžiaus kraštietis.
Pakalbėti dėl darbo jis nuvyko į Ukmergę, kur susitiko su vyru, kuris jau Sibire dirbo ir ieškojo komandos papildymo.
„Trumpai papasakojo, kaip darbas vyksta, kad kelionės ir kitomis išlaidomis bus pasirūpinta. Uždarbis irgi pasirodė neblogas. Ką iš esmės sužinojau, kad laukia ledas ir šaltis. Buvau jaunas, be didesnės patirties, bet nuramino tai, kad keliausiu ir dirbsiu ne vienas, greit visko išmoksiu. Taigi sutikau. Mama, pati gimusi Irkutske, susižinojusi, kad iškeliauju į Sibirą, išgyveno. Bet tada man jau buvo 25 metai – kaip ir jau ne mažas vaikas. Viza buvo greitai sutvarkyta, bilietai nupirkti ir 2018 metų sausio pradžioje iškeliavome“, – pasakojo D. Pakalnis.
Skrydžiai ir kelionė traukiniu
Į Sibirą kelionė laukė ne tokia trumpa – du skrydžiai lėktuvu ir dešimties valandų kelionė traukiniu.
„Iš Vilniaus nuskridome į Maskvą, iš ten ilgas skrydis į Irkutską. Iš Irkutkso sėdome į traukinį ir išdardėjome į Ulan Udė. Jei skrydžiai buvo su normaliais lėktuvais, tai traukinys jau buvo grynai rusiško tipo. Bet tai nieko, keliavome kupė, pro langą žiūrėjau, ir tiek. Platybių platybės, o gyvenvietėse namai daugiausia mediniai. Mūrinis vos vienas kitas“, – tokie buvo pirmieji įspūdžiai.
Atvykus į Ulan Udė, lietuvius pasitiko 40 laipsnių šaltis ir kinas, kuris buvo jų darbdavys.
„Apgyvendino viešbutyje. Kitą dieną vykome į firmą – lentpjūvę – apsižiūrėti. Ta lentpjūvė tai pastogė, kurioje dažniausiai kinai darbuojasi realiai lauko sąlygomis. Ir visiškai nesvarbu, koks oras. Didžiuliai kiekiai medienos ir viskas, kas supjauta, keliauja į vagonus ir tiesiai į Kiniją. Nuvykome į turgų nusipirkti šiltų drabužių. Įdomu tai, kad kombinezonai ir batai ten buvo išties šilti ir kokybiški, o kainavo po 60-50 eurų. Tik pirštines vėliau jau iš Lietuvos veždavausi, nes ten dauguma kumštinės ir su jomis nepatogu dirbti“, – pasakojo D. Pakalnis.
Dar kitą dieną lietuviai susikrovė techniką ant tralo, prisikabino gyvenamąjį vagonėlį ir išvyko į Čitą – apie 700 kilometrų.
„Keliai ten padengti sniegu ir niekada nežinai, kas laukia. Ruošiesi dienai – ruoškis trims. Jau keliaujant į būsimą darbo vietą teko ir nusikrauti techniką, nes su dideliu svoriu kai kurių įkalnių negalėjome įveikti. Atstumai dideli. Koks 200-300 kilometrų ten nedidelis atstumas“, – sakė D. Pakalnis.
Taigoje vienui vieni
Pats darbas vykdavo taigoje, kur aplink nebūdavo nei žmonių, nei ryšio.
„Važiuoji mišku kalnais, ten įsikuri ir prasideda darbas. Gyvenimas vagonėlyje, kur apie kokius nors patogumus net negali būti kalbos. Bet tai manęs kažkaip neišgąsdino. Dirbant laidojimo įmonėje teko lankytis įvairiuose kaimų bomžynuose. Be to, suvokiau, kad aš čia dirbti, o ne turistauti atvažiavau ir kad visa tai laikina. Tiesa, pirmą savaitę buvo, ką aš čia veikiu, nes darbas su traktoriumi kalnuotose vietovėse tikrai nėra iš lengvųjų ir gan pavojingas. Bet nusiraminau ir įsivažiavau“, – kalbėjo miško pjovėjas.
Vandenį vyrai semdavo tiesiai iš upių bei upelių, o su išoriniu pasauliu susisiekdavo per palydovą.
„Iš pradžių nustebau, kad vandenį iš upės nevirtintą gerti teks. Bet niekam dėl to problemų nekilo. Vanduo minkštas, skanus ir švarus. Jokių kalkių. Kalbant apie bakterijas, tai žiemą taip šalta, kad jų ten, ko gero, nelabai yra. Nei jokia sloga, nei kokia nors kita liga nesirgau, nors būdavo, kad ir remontuodamas techniką pašąli. Bet ten tas šaltis sausas, nors ir minus 40, taip nesijaučia. O su namais bendraudavom žinutėmis. Ryšį per palydovą pagaudavome, darbdavys reikiamą techniką davė. Bet kaip galva nuo visų telefonų naujienų ir visos kitos informacijos pailsėdavo… Tiesiog kas dieną tekdavo spręsti savo darbo ir išgyvenimo reikalus, o ne apie kažką kitą galvoti ar kito gyvenimą sekti“, – kalbėjo D. Pakalnis.
Pas žmones vyrai vykdavo maždaug kas dvi savaites – pasipildyti maisto ar kitų atsargų.
„Turėjome visureigį, tai su juo važiuodavome į gyvenvietes pasipildyti maisto atsargų. Parduotuvėse galima nusipirkti visko, kas būtina. Visko pilna. Nors ten labiausiai vertinama šuns, barsuko ir meškos mėsa, bet tokios neragavau. Tiesa, ten dirbantys kinai valgydavo viską ir patys medžiodavo. Jie net kirmėles valgydavo. Dešimties kinų brigadoje du iš jų visada medžioja. Nuvykę į gyvenvietes susiorganizuodavom ir pirtį, būdavo, kad pavakarodavom. Iš esmės ten žmonės labai draugiški. Vėliau, kai pradėjome dirbti pas kitą darbdavį – gruziną, turėjome jau kokybiškesnį vagonėlį ir mobiliąją pirtį, kuria galėjome naudotis nors ir kasdien“, – prisiminimais dalinosi vyras.
Meškos sutikti neteko
Vienas dalykas, ko taigoje reikia prisisaugoti, tai meškos. Nors jos pamatyti gyvai lietuviui per dvejus metus ir neteko.
„Meškų ir vilkų ten pilna, tačiau kažkaip gyvai sutikti neteko. Rodė video, kur vieni medkirčiai buvo pamestą mažą meškiuką globon pasiėmę. Kai sėdi traktoriuje ar mašinoje, tai gal žvėrys nepavojingi, bet išlipus taigoje jau nėra saugu.
Juk nežinia, po kokiu medžiu meška snaudžia, kirsdamas gali ją pabudinti. Pamenu, pavasarį skiname miško česnakus, o kolega skubina mus ir sako, kad ateis šeimininkas ir tada mums negerai bus. Klausiu jo, kas čia ateis, juk taigoje esame. O jis ir sako, kad česnakų šeimininkai yra meškos, tai jų pirmas ir labai mėgstamas pavasario maistas“, – pasakoja D. Pakalnis.
Buvo situacijų, kai jaunam vyrui dėl žvėrių streso nemažai teko patirti.
„Kai girdi vilkus kaukiant, tai gražu. Bet kai tas kaukimas kaskart arčiau tavęs, kažkaip į traktorių ar mašiną lipti kuo greičiau užsinori. Buvo, kad pavasarį keliams pažliugus su džipu visiškai užklimpom. Gerai, kad netoli nuo savo technikos buvome – apie 15 kilometrų. Ten gi niekam nepaskambinsi, nes ryšio nėra. Išėjome dviese pėsčiomis ir, kai matai, kad meškų ir vilkų pėdsakų tiesiog takai išminti, supranti, kokia jų gausybė. Iš mašinos jų nesimato. O kai tie pėdsakai dar visai švieži… Tikrai tuos kilometrus su didele įtampa teko įveikti. Įlipi į mašiną – visai kitas saugumo jausmas“, – išgyventais prisiminimais dalinosi jaunas vyras.
Iš esmės taigoje žmogus tampa labai priklausomas nuo technikos, nes atstumai dideli, pagalbos prisikviesti ar jos sulaukti irgi sunku.
„Technika lemia labai daug. Esi nuo jos priklausomas. Automobilius turi dauguma, tik jie kone trigubai brangesni nei pas mus. Buvo situacijų, kai užstrigome ir laukėme, kol koks eigulys ar miško vežėjas judės. O ten pagalbos ar kažko ne valandomis, o dienoms laukti reikia. Kartą jau ir maisto atsargos buvo išsekusios, nebuvo labai linksma. Žinoma, yra susitarimai, kad jei kažkas per kažkiek laiko nepasirodo, tai, vadinasi, papuolė į problemą. Kai tu važiuoji upių ledo keliais arba purvynais, tai nutikti gali visko. Juokiamės, kad žmonės už ekstrymą ir pasivažinėjimą bekele Lietuvoje pinigus moka, o čia jo tiek, kad sunku net įsivaizduot“, – kalbėjo daug nuotykių patyręs jaunas vyras.
Jei galėtų – sugrįžtų
Dveji metai, nuo 2018 iki 2020 metų, kuomet prasidėjo pasaulinė epidemija, praleisti darbuojantis Sibire vyro nuo šio krašto neatbaidė.
„Man ten visai patiko. Pabuvus ir pagyvenus tokiomis sąlygomis, nori nenori ateina suvokimas, kad žmogui iš tiesų reikia ne itin daug. Taip pat įsiminė ir tas žmonių draugiškumas. Bent tiek, kiek man teko susidurti. Aš ten visai sugrįžčiau. Nėra kažkoks kraštas be civilizacijos, o didesniuose miestuose galima gauti visko, ko nori“, – sakė D. Pakalnis.
Į ten darbuotis vyras gal net ir norėtų sugrįžti. Bet tai jau, ko gero, neįmanoma ir dėl politinės, ir dėl šeiminės padėties.
„Daug galima norėti, bet visų pirma ten manęs jau neišleistų žmona, o ir pačiam ilgiau palikti du mažus vaikus gal ir nesinorėtų. Nors kas du mėnesius grįždavau trims savaitėms namo, bet tai vis tiek nemažas laiko tarpas. Dirbo ten lietuviai ne tik medkirčiais, bet buvo, kas ir valdė ir su mediena susijusias įmones“, – kalbėjo D. Pakalnis.
Šiuo metu su žmona Kristina ir vaikais Deividas gyvena Geidžiūnuose. Nors nuo Sibiro vyras toli, tačiau nuo miško – ne.
„Dabar irgi dirbu miške. Viskas sekasi puikiai, darbdavys rūpestingas, sąlygos geros. Tiesa, per darbymetį dabar irgi po savaitę ar ilgiau namie nebūnu. Bet kai esi sąlyginai kažkur netoli, visada pasiekiamas ir reikalui esant bet kurią dieną gali sugrįžti, tai jau visai kas kita, nei būti už tūkstančių kilometrų, kažkur užsnigtoje taigoje su meškomis ir vilkais“, – kalbėjo neeilinę patirtį turėjęs D. Pakalnis.
