Pokalbis su poetu, publicistu, fotografu, biologu Aliu Balbieriumi.
– Alis Balbierius. Poetas, publicistas, fotografas, biologas, buvęs aktyvus Lietuvos žaliųjų judėjimo narys, aplinkosaugininkas… Ką pasakytų šis gamtos ir žmogaus ryšio svarbą ypatingai jaučiantis biržietis apie ūkininkų proteste išsakomus reikalavimus? Ar tai nėra protestas prieš gamtą, o sykiu – prieš patį žmogų?
– Pirmiausia niekada nebuvau… aplinkosaugininkas. Tai durnas terminas, pakeitęs žodį „gamtosauga“. Kai sakai „gamta“, tai aišku, su kuo tai susiję, – su gyvybės formų įvairove, geologinėmis natūraliomis formomis ir pan. „Aplinka“ yra bet kas, net ir tai, kur užteršta ir kur gamtos nėra, ji sunaikinta, išvaryta, užstatyta, užnuodyta… „Aplinka“ yra gamtoje, o ne gamta – aplinkoje…
Esu senokai pasitraukęs iš gamtotyros ir kitų ekologinių dalykų – buvo laikas, kai teko pasirinkt kūrybos kelią. Dabar galvoju, ta mano iš tiesų nuoširdi įvairi veikla gamtotyroj, biurokratinėj gamtosaugoj (sovietijos pabaigos Gamtos apsaugos komitetas) ir visuomeniniai dalykai nepriklausomybės pradžioj Žaliųjų judėjime nedavė beveik jokių rezultatų. Jaučiu kažkokią „barankos“ skylę, nulį, tuštumą… Visuomenės, o ypač politikų ir visokių biurokratinių aparatų žmonių ekologijos supratimas, galvojimas apie nuolat nykstančios visame pasaulyje gamtos ateitį – deja, yra beveik nulinis arba net nusikalstamai diletantiškas, o kartais bukai kenkėjiškas… Tą galima sakyt apie savivaldybių, ministerijų, vyriausybės ar prezidentūros žmones. Deja, daugumos jų ekologijos bei gamtosaugos tikslų supratimas, kuris dar iki šiol yra daugiau asmeninė savišvieta, yra diletantiškas arba labai primityvus… Jau senokai po Vilniaus vėl gyvenu Biržuose, deja, čia nesutikau nė vieno politiko, su kuriuo būtų galima kalbėt, diskutuot apie gamtosaugą, pavyzdžiui, o kokia dabar kadaise buvusios legendinės Biržų girios būklė? Politikai jau net per rinkimus nieko nepasako apie gamtosaugos problemas, tik kartoja visi standartines klišes.
Nesiplėsiu į asmeniškumus. Kas mane labiausia piktino ar net sukėlė pasišlykštėjimą ūkininkų proteste, kuris iš esmės buvo normalus ir gan kultūringas, beveik be politinių marginalų, besitaškančių tulžies seilėmis, reiškinys? Ogi tai, kad didelė dalis šio protesto buvo prieš gamtą, prieš gamtosaugą. Tai, ko gero, mūsų šaly labiausiai antiekologiškas protestas.
Užtenka pamatyt kai kuriuos plakatų užrašus ar prie traktorių prisijungusius miškovežius su juose gulinčiais medžių lavonais (sic!) ar jau „legendine“ tampančią bukaprotiškumo frazę, kad „griežlės nededa kiaušinių“ (Lietuvoj nykstančios griežlės veda gyvus vaikus ir nešioja juos sterblėse it Australijos kengūros…), kad bent kiek gamtos ir jos apsaugos, ekologinių procesų dalykus suprantančiam žmogui tas protestas taptų beveik tik antiekologišku, užmirštant kitus rimtus ūkininkų reikalavimus.
Taigi, šis protestas yra savanaudiškos laikinybės išraiška, nes vėliau gamtos apsaugos reikalavimų tik gausės – tai bus neišvengiama pakankamai artimos ateities būtinybė. Beje, šis ūkininkų protestas sulaukė daug visuomenės nepritarimo, net pasipiktinimo, tad jo organizatoriams ir dalyviams reikėtų susimąstyt – kodėl?
– Darbas Kauno T. Ivanausko zoologijos muziejuje Ventės rage, vyriausiojo inspektoriaus pareigos Valstybiniame gamtos apsaugos komitete – aiškūs sąlyčio taškai su gamta, jos išsaugojimo problematika. Jūsų manymu, kada pradėjo ryškėti beatodairiško gamtos alinimo ekonominiais tikslais tendencijos?
– Visi tie darbai – gili praeitis. O gamtos alinimo pradžia dar gilesnėje praeityje, gal dar anksčiau, negu kad žmogus medžiodamas pribaigė net mamutus, nualino kai kurių senųjų civilizacijų žemes (Tarpupio civilizacijos), išdegino, iškirto beveik visos Europos miškus ir t.t. Prieš 500 metų Europa buvo beveik ištisinė giria, sengirė – tą iliustruoja žemėlapiai.
Užtenka pamatyt kai kuriuos plakatų užrašus ar prie traktorių prisijungusius miškovežius su juose gulinčiais medžių lavonais (sic!) ar jau „legendine“ tampančią bukaprotiškumo frazę, kad „griežlės nededa kiaušinių“ (Lietuvoj nykstančios griežlės veda gyvus vaikus ir nešioja juos sterblėse it Australijos kengūros…), kad bent kiek gamtos ir jos apsaugos, ekologinių procesų dalykus suprantančiam žmogui tas protestas taptų beveik tik antiekologišku, užmirštant kitus rimtus ūkininkų reikalavimus.
Gamtą visaip krušo tiek socializmas, tiek kapitalizmas. Socializmas – dėl penkmečio planų, kapitalizmas – dėl šlykštaus godumo. Ar ne godumas „liepia“ suart pelkutes ir pievas, iškirst gražiausių miškų, net esančių kraštovaizdžio draustiniuose, medžius? Tie miškų savininkai, kurie vežė į Vilnių medžių lavonus, galėjo atvežt miškovežius, prikrautus… sodinukų. Tada gal patikėčiau, kad jiems kažkas rūpi ateityje…
Ūkininkai gal ir gali „laimėti“ labai laikiną atsitraukimą nuo gamtos saugojimo ir atstatymo, tačiau greitai tai jiems kainuos daug brangiau. Jau daug metų gyvenu sodyboje regioniniame parke, matau, kokios „apsaugos zonos“ lieka prie karstinių įgriuvų… Matau, kaip suarti beveik visi, kur tik įmanoma, pievų ar kiti žemės lopinėliai, kur dar galėjo tarpti laukiniai augalai, vaistažolės, vabzdžiai, peliniai graužikai, žalčiai ir kita gyvūnija. Net kaimo keliukų pakraščiai suariami taip, kad lieka vos keli ar keliolika centimetrų iki provėžų. Baisūs ekologine prasme yra invazinių rapsų laukai, o juos auginti, regis, bene naudingiausia.
– Valstybės ir europinėse deklaracijose – ilgalaikiai klimato, biologinės įvairovės apsaugos išsaugojimo interesas ir kiti įsipareigojimai. Ar jų nemindė besikeičiančios vyriausybės, politikai, kurie savo pataikavimu žemės ūkio verslui sukūrė tai, kad nuolaidomis glostytas žemės ūkio verslas dabar kelia aplinkosaugos esmę paniekinančius reikalavimus?
– Taip. Tai buvo šlykštus pataikavimas – tiek žemdirbystės verslui, tiek ir daugeliui kitų verslų. Niekas nepasikeitė, mat „reikia kurti ateitį“, „daugiau vartoti“ visokio šlamšto, nors viskas jau turėtų būti atvirkščiai – minimalizuoti vartojimą, skatinti gamtą mažiau žeidžiančius verslus, atkurti ekosistemas, pažeistas bet kokio, ne tik žemdirbystės, perteklinio ūkininkavimo. Realiai beveik visa mūsų veikla… tarši. Pats žmogaus gyvenimas… deja, taršus.
Iš tiesų ne viskas tame žemdirbių (tiek smulkių, tiek žemgrobių) santykyje su gamtos apsaugos reikalavimais paprasta ir aišku. Gamtos žmogus Mindaugas Ryla aiškiai pasako ir apie biurokratinę pusę: „Būtent valstybė per išmokas ir paramą skatino monstrinių pramoninių ūkių atsiradimą, smulkių ūkių naikinimą, ūkininkai ėmė dideles paskolas, kad gavę paramas nusipirktų monstrinę techniką, ir tas paskolas reikia grąžinti, užtai bet kokie pokyčiai yra labai skausmingi.
O bet tačiau – tai, kaip buvo iki šiol, – reikštų galutinį didelės dalies saugomų vertybių pribaigimą ir milžiniškas finansines sankcijas Lietuvai už ekologinių įsipareigojimų nevykdymą.
Ką pasakytų ūkininkai, jei jiems tas finansines sankcijas reikės netolimoj ateityje apmokėti?
Nes negali vien tik gauti, reikia ir duoti…
Gamtą visaip krušo tiek socializmas, tiek kapitalizmas. Socializmas – dėl penkmečio planų, kapitalizmas – dėl šlykštaus godumo. Ar ne godumas „liepia“ suart pelkutes ir pievas, iškirst gražiausių miškų, net esančių kraštovaizdžio draustiniuose, medžius?
– „Jau dabar laukai yra suarti iki pat upių ir kanalų. Tokiais tempais eidami, liksime be gyvybės aplinkui. Nuosavybė nėra absoliuti ta prasme, kad mes negalime elgtis su ja kaip užsimanę neatsižvelgdami į bendrus interesus“, – komentuoja aplinkosaugininkas Liutauras Stoškus. Kiti kalba apie paukščių nykimą, nualintą dirvožemį, kurio eroziją stabdyti gali daugiamečių pievų išlaikymas. Akcentuojama ir vandens apsaugos zonų svarba, kad į paviršinius vandenis patekusios trąšos mūsų ežerų nepaverstų dumblų telkiniais. Tačiau susidaro įspūdis, kad visi šitie gamtos išsaugojimu susirūpinusios visuomenės dalies išsakomi dalykai aukojami tiems, kurie siekia naudos tik sau. Jūsų manymu, ar nuo svarbių dalykų derybose su ūkininkais atsitraukianti Vyriausybė ir politikai turi teisę eiti į kompromisus gamtos sąskaita?
– Neturi eiti į kompromisus, nebent labai laikinus, sukuriant kažkokį neilgą pereinamąjį laikotarpį ir sutvarkant visą tą biurokratinę ūkininkų gyvenimo ir veiklos painiavą, nors labai abejoju, kad biurokratai gali sutvarkyt… biurokratinius reikalus. Didžiausias anekdotas yra partija, pasivadinusi… „valstiečiais žaliaisiais“. Tai oksimoronas, apsišaukimas tuo, kuo nesi. Jei jos kūrimo pradžioj bandyta pritraukt iš tiesų žalių žmonių, tai jie greitai pamatė, kad su šia partija jiems ne pakeliui. Blogiausias iki šlykštumo, tiesiog kenkėjiškas aplinkos apsaugos ministras nepriklausomos šalies istorijoje buvo poste būtent tada, kai valdė valstiečiai…
Būtina ir visuomenės opinija – ūkininkams turėtų pasidaryt gėda, kad jie nesaugo gamtos. Taip pat gėda gamtosaugos, atsiprašau, aplinkosaugos dabar, darbuotojams, kad jie nesusitvarko su ūkininkų pažeidimais, dažniausiai jų nemato arba yra tokia buka vadinamoji įstatyminė bazė, kad nieko negali padaryti.
Bet blogiausia, kai laikini žmonės, kurie gyvena iš žemės ir gamtos, praranda tą nuostabų žemės ir gamtos jausmą. Taip pat niekam ne paslaptis, kad šitoks intensyvus, į pelną orientuotas ūkininkavimas nustekeno šalies dirvožemius.
