Paveldas yra ne tik tai, ką saugome, bet ir tai, ką suvokiame, ką įvardijame kaip tapatybę.
Vėl kaista diskusijos apie Biržų turgų. Materialine prasme – jos apie sklypą, kuriame turėtų atsirasti prekybos centras. Dvasine – apie turgaus suformuotą mūsų tapatybės suvokimą.
Iš kunkuliuojančių nuomonių indo veržiasi istorinis kvapas. Istorinis ne todėl, kad katilas verda Radvilų įkurtame mieste. Juk niekas nebešaukia apie saugotiną ir biržiečiams įtaką darančią senojo miesto savastį. Ji kadaise jau užmūryta ruošiant vietą didelio tinklo krautuvei.
Praktiškumą deklaruojantis prekybos centras, veikęs prie maisto gaminių paviljono, jau yra naujoji Biržų istorija. Ir biržiečiai dabar kalba ne apie Radvilų dvasia alsuojantį, o senojo paviljono nešvara atsiduodantį paveldą.
Esame paveldėtojai. Turime tokį dvasinį paveldą – suvokimą, kad reikia ginti apšniaukštas, tačiau kažkam patogias prekybos vietas architektūros paminklu laikomoje senojo miesto vietoje.
Duobėtas ir purvintas tas mūsų paveldas kaip senojo turgaus vieta, kurią norime bet kokia kaina išsaugoti. Šitas sklypas mums kone sakralinė erdvė. Jos fone regime paveldėtą tradiciją – dvi savaitės dienas per dulkes, balas, pro išklypusias pavėsines keliauti po turgumi vadinamą teritoriją. Iš vienos pusės ji saugoma mūro, iš kitos – vielinės tvoros. Pro ją į murziną, apiplyšusią, tačiau širdžiai labai mielą vietą iš autobusų stoties žvelgia atvykstantieji į mūsų miestą.
Jeigu šitas turgus būtų benamis šuo, jau seniai būtų subėgę gyvūnų gelbėtojai ir atėmę jį iš beširdžių šeimininkų. O dabar šitas apdriskęs šunėkas metų metus rodomas žmonėms už pinigus. Juos moka apgailėtino lygio cirko dalyviai, dėkingi už suteiktą teisę prekiauti. Dėkingi ir žiūrovai, tai yra pirkėjai.
Ir dėl šito senamiesčio širdy kankinamo apsmurgėlio nė sykio negrasinta piketu, bendruomenė iki šiol neūžė pasipiktinimu, kad šitaip menkinamas mūsų paveldas. Ilgai niekas neuodė ir smarvės iš žalios bei rūkytos mėsos pilno paviljono, kuriame nebuvo net vandens. Laimingi prekeiviai lakstė į lauko išvietes, kuriose apie sąlygas rankų plovimui nebuvo net minties. Ir Biržams buvo gerai. Tik šitą mūsų savigarbos niekinimą kadaise nutraukė turguje apsilankę studenčiokai, radę tiesų kelią į sostinėje veikiančias maisto saugos tarnybas.
Dabar buriasi pulkai turgaus ir paviljono gynybai. Minimi objektai vadinami vertybėmis, kurias naikinti ketina išsvajotasis (!) prekybos centras. Situaciją būtų galima apibūdinti posakiu, kai „ir š… norisi, ir tėvynės (šiuo atveju, turgaus) gaila“.
Norėtųsi, tačiau kažkaip sunku tikėti, kad turgaus savininkų net apsivalyti neprivertę sugebėsime diktuoti sąlygas unifikuota architektūra garsėjančiam prekybos centrui.
„Mums ir taip gerai“, – tokia turgaus gynėjų balsų choro esmė. Ir nesigirdi jokių solo partijų apie senojo miesto dvasią ar kontūrus, braižytus architekto V. Petrušonio. Biržų miesto urbanistikos paminklo sklypų planas Kultūros vertybių apsaugos departamente (KVAD) buvo patvirtintas 1995-ųjų vasarą. Prieš tai Biržuose jau 1994 metais vilniečio verslininko rankose buvo atsidūręs privatizuotas turgaus paviljonas, o per 1996 metų Kūčias, gruodžio 24 dieną, apsukriems vilniečiams penkiolikai metų išnuomotas ir senamiesčio sklypas su turgumi. Nors ištisus dešimtmečius buvo priekaištų dėl bjaurios netvarkos, įžūlumu trykštantiems verslininkams pataikavo visos valstybinės tarnybos ir rajono valdžios. Jų kurių dėka sklypo nuoma vis tęsta ir tęsiasi.
Liudininkai pasakojo apie kadaise Vilniuje vykusius paslaptingus rajono vadovų susitikimus su turgaus valdytojais. Dar gyvi ir prisiminimai apie biržietės Marijos norą atgauti turgaus teritorijoje buvusią tėvo žemę. Šios moters pastangos buvo kone išjuoktos, todėl dabar rodoma pagarba privačiai nuosavybei (paviljonui ir tvoroms) kažkodėl kelia ironišką šypseną.
Esame paveldėtojai. Turime tokį dvasinį paveldą – suvokimą, kad reikia ginti apšniaukštas, tačiau kažkam patogias prekybos vietas architektūros paminklu laikomoje senojo miesto vietoje.
Ir paminklas Kristupui Radvilai Perkūnui vargu ar savo dydžiu prilygs J. Janonio skulptūrai. Į ją tikriausiai lygiavosi poeto papėdėje metaline prekybine daržine virtęs „senamiesčio SPA“. Į mūsų mentalinius poreikius apsirengti gražiais kostiumais, pardavinėjamais žadėtu klinkeriu dengtame pastate, buvo orientuotas ir kitas prekybos centras senamiestyje, prie senojo pašto. O labiausiai mylimas ir praktiškas prekybos centras Respublikos gatvėje – iš tolo smirdi.
Tai verslo požiūris į mus. Nes tokie yra mūsų dvasinio paveldo masteliai.
Norėtųsi, tačiau kažkaip sunku tikėti, kad turgaus savininkų net apsivalyti neprivertę sugebėsime diktuoti sąlygas unifikuota architektūra garsėjančiam prekybos centrui.
