Pristatyta / sutikta Alio Balbieriaus poezijos knyga „Lietaus hegzametras“. Tokie iškalbingi joje skyrių pavadinimai: „Sapnų sodininkas“, „Vėlyvojo žiedlapio meditacija“, „Bliuzo lietus“ ir „Haiku inkliuzai“: „laikas: / nieko iš niekur / niekad nelaukti“
Knyga – kaip pasaulio vienio iliustracija: tamsiai mėlynos liūdesio spalvos viršeliai, autoriaus kurti mėlyni cianotipijų atspaudai su antikinės kultūros vaizdais. Sapniškas koloritas veikia tarsi tekstų tęsinys. Ir visa jungiantis praeinamybės motyvas, amžinatvės ir akimirkos santykis.
Tarp baltų galerijos sienų – mėlynos cianotipijų dėmės, valandos paroda „Mėlyna antika“. Tarsi istorinėje vietoje susijungtų visos epochos. Ir toks esmiškas Editos Lansbergienės ir Alio Balbieriaus pokalbis apie kūrybos prasmes, egzistencinį liūdesį, ilgesį; „viskas anksčiau ar vėliau išbyra tuo smėliu“ (E. Lansbergienė). „Praeinamybė – visų eilėraščių variklis“, – sakė Alis Balbierius, prisimindamas vilnietišką bohemą, išėjusius bičiulius.
Tikrai egzistencinėje tyloje nuskambėjo eilėraštis, skirtas a. a. Aidui Marčėnui ir „Niekad“: „vis daugėja miestų / Kurių niekada nepamatysiu vis daugėja draugų / Tapusių niekad – niekad yra kodinis žodis / Žymintis tai kas buvo kas niekad nepasikartos“.
Mistiškasis Giedrius Balbierius – tarsi iš kitos, nepažinios realybės – subtiliai jaučiantis skaitomų tekstų ir muzikos ryšį. Saksofono, fleitos, kontraboso melodijos išties atkartojo eilėraščių kultūrinius motyvus. Taigi – kaip sakė Edita Lansbergienė, tokių kamerinių renginių labai reikia Miesto šventės programoje. Biržų rajono savivaldybės vicemerė Astra Korsakienė irgi dėkojo Aliui Balbieriui, kad jis kiekvienais metais parengia dovaną miestui.
Renginio pabaigoje Alis Balbierius prasitarė, kad jau „pasirašė“ ir nauja knyga. Tas žodis „pasirašė“ šiuo atveju, ko gero, labai tinka. Tarsi iš niekur. Įkvėpimo, talento jėga ir paslaptis. Yra, ko laukti.
Irutė Varzienė, Biržų krašto muziejus „Sėla“
