„Aš nežinau, kas kaltas – ar įmonė, kurioje dirbau, ar įdarbinimo agentūra. Bet kokiu atveju su mumis buvo pasielgta negražiai ir nesąžiningai“, – įsitikinusi ukrainietė Halina.
Karo purtomos Ukrainos centrinėje dalyje gyvenanti moteris kartu su likimo draugėmis tikėjosi Lietuvoje užsidirbti ne tik sau, bet ir padėti dėl elektros stygiaus bei šalčio kenčiantiems vaikams bei anūkui. Deja, išėjo taip, kad moteris ne tik kad neužsidirbo kaip planavo, bet dar ir liko skolinga už galimybę sugrįžti į namus.
Dirbo įmonėje, kuriai vadovauja politikas
Ekonomistės diplomą turinti, buhaltere dirbusi Halina šiuo metu neturėjo darbo. Moteris ieškojo galimybių užsidirbti. Tai buvo ypač aktualu dabar, kai kariaujančioje šalyje galimybės dirbti ir užsidirbti nėra itin didelės.
Halinai pažįstami rekomendavo įdarbinimo agentūrą „Great ADVICE agency“.
Moteriai buvo pasiūlytas darbas Lietuvoje, Biržuose, UAB „Biržų duona“. Pagal sutartį ji turėjo į Lietuvą vykti komandiruotei ir įmonėje pakuotoja dirbti pusę metų.
UAB „Biržų duona“ prisistato kaip šeimos verslas. Joje dirba per 500 darbuotojų.
Įmonei ilgai vadovavo Viktoras Kurganovas, dabar jos direktoriumi dirba sūnus Andrius Kurganovas.
Vienas iš „Biržų duonos“ savininkų V. Kurganovas praėjusiuose rinkimuose kandidatavo į Biržų rajono savivaldybės tarybą komiteto „Biržų atgimimas“ sąraše, bendrovė yra įsigijusi rajono laikraštį „Biržiečių žodis“.
Pretenzijų dėl lėto tempo nesulaukė
Iš Ukrainos atvykusios trys moterys buvo apgyvendintos Biržų technologijų ir verslo mokymo centro Vabalninko bendrabutyje. Už gyvenimą bendrabutyje joms mokėti nereikėjo, nemokamai buvo vežiojamos ir į darbą Biržuose. Bendrabučio ir kelionės į darbą išlaidas apmokėjo „Biržų duona“.
Halinos ir jos draugės Oksanos staigmena laukė jau pirmąją darbo dieną. Jos žinojo, jog vyksta dirbti pakuotojomis. O atvykus paaiškėjo, kad jos dirbs smulkių kepinių ceche.
Moterys stengėsi, mokėsi, kaip dirbti. Sąžiningai atvykdavo į darbą pamainomis, stengėsi išmokti viską, kaip priklauso. Baigiantis mėnesiui, jų manymu, jau buvo supratusios darbo subtilybes.
Jokių pretenzijų dėl prastai atliekamo darbo iš darbdavių ar cecho vadovų jos negirdėjusios.
Vienu metu jos nustebo, kad iš darbo buvo atleistos kitos vos prieš mėnesį atvykusios ukrainietės, kurios grįžo į namus. Kodėl taip įvyko, nežinojusios.
Gavusios pirmą atlyginimą moterys dar atidirbo dvi naktines pamainas.
Jau susiruošusias po išeiginių į darbą ukrainietes nustebino iš agentūros gauta žinutė.
„Man labai gaila, bet įmonė atsiuntė laišką, kad jūsų atsisako, nes jūsų darbo tempas labai lėtas. Gaila, bet neturiu vakancijos“, – buvo rašoma žinutėje.
Moterims tai sukėlė šoką. Dar bandė susirasti kitą darbą, bet suprato, kad nemokant kalbos tai padaryti sudėtinga. O laikas kapsėjo, pinigai tirpo.
Jos turėjo rūpintis susitvarkyti dokumentus, rasti pavežėjus ir planuoti, kaip sugrįžti į namus. Už viską teko mokėti savo lėšomis.
Grįžimui į namus ne tik kad neužteko gauto atlyginimo, bet jos dar ir liko skolingos.
Ukrainietės džiaugėsi, kad bent jau Vabalninko bendrabučio darbuotojai neskubino jų iškraustyti, kol nesusitvarkė visų reikalų.
„Gal mes jiems per senos, gal reikia jaunesnių. Girdėjau, kad dabar atsivežė jaunesnių darbuotojų. Bet juk jie žinojo, kad mes atvažiuojame dirbti ir užsidirbti. Įmonė didelė, jei netikome viename ceche, galėjo mus perkelti į kitą. Dabar atsikratė kaip nereikalingų šiukšlių. O įdarbinusi agentūra jokio kito darbo nepasiūlė. Jei būtų siūlę, būtume važiavusios bet kur ir dirbusios“, – skaudinosi Halina.
Privažiavo ukrainiečių ir žmonių iš Filipinų
Apie šią situaciją papasakoję vabalninkiečiai sakė girdėję, kad išvažiuodamos ukrainietės labai verkusios. Joms netekti darbo buvo labai skausminga patirtis. Juk Lietuvoje jos tikėjosi dirbti ir užsidirbti, kad galėtų paremti Ukrainoje likusias šeimas.
„Gal jiems reikėjo jaunesnių. Matėme, kad į bendrabutį privažiavo gal dešimt jaunų ukrainiečių. Jie, kiek girdėjome, irgi dirba „Biržų duonoje“. Ar jie dirbs tik mėnesį kaip anksčiau dirbusieji, ar ilgiau, pamatysime“, – svarstė vabalninkiečiai. Jiems toks masinis žmonių iš užsienio gabenimas ir trumpas įdarbinimas atrodė, švelniai tariant, keistai.
Maža to: pastarosiomis dienomis į Vabalninką atvažiavo dešimt filipiniečių. Kai kurie iš jų kalba angliškai, su jais miestelio gyventojai bendrauja tik per mobiliajame telefone esantį vertėją.
Ar tai laikini darbuotojai, ar nuolatiniai, paaiškės ateityje.
Tikino, kad darbą siūlė
Agentūros „Great ADVICE agency“ skelbiamu telefonu Klaipėdoje atsiliepusi moteris sakė, kad ji yra ukrainietė. Moteris neslėpė Lietuvoje dirbanti su dviem įmonėmis, agentūros rūpesčiu atvykę 60 ukrainiečių. Pasak jos, filipiniečiai į mūsų šalį atvyksta per kitą agentūrą.
Moteris korespondentės prašė neskubėti daryti išvadų. Anot jos, darbdavys renkasi žmones ne pagal tautybę, o pagal sugebėjimus. Ir ar ukrainietis, ar lietuvis, ar filipinietis – pas darbdavį jie visuomet „stovi vienoje pozicijoje“.
Pašnekovė tikino, kad darbdavių atleistoms Halinai ir Oksanai ji siūliusi darbą kitame mieste, bet jos atsisakiusios. Tik klaususios, kur kreiptis, kad išbrauktų iš migracijos tarnybos siūlomų humanitarinės pagalbos sąrašų. Pagal juos turintys nevyriausybinių organizacijų pasiūlytą būstą ukrainiečiai gali legaliai įsidarbinti Lietuvoje.
Pašnekovė sakė, kad ukrainietės esą jai skųsdavosi, kad darbe sunku, jos nesuspėjančios. Tačiau šių žinučių ji sakė neturinti parodyti. Kaip ir tų, kuriomis ji siūliusi kitą darbą.
Tuo metu Halina persiuntė agentūros žinutę, kurioje aiškiai buvo nurodoma, jog ukrainietėms kito darbo pasiūlymo neturi.
„Yra žmonių, kurie dirba „Biržų duonoje“ ir yra patenkinti. Sakė, kad su jais normaliai elgiasi, nėra diskriminacijos. Žinau, kad atvykę filipiniečiai visi dirba viename ceche, yra patenkinti“, – kalbėjo savo vardo nenorėjusi pasakyti agentūros vadovė ir baiminosi, ar dėl šios paviešintos situacijos jai Lietuvoje nekils problemų.
Prašymų neturi
Lietuvos užimtumo tarnybos Biržų skyriaus vadovė Eugenija Grabauskienė sakė, kad į Biržų rajoną su jų leidimu dirbti šiuo metu nėra atvykęs nė vienas užsienietis.
Iš tarnybos įdarbintų ar anksčiau dirbusių „Biržų duonoje“ klientų ji buvo girdėjusi, kad įmonėje dirba ukrainiečių. Tačiau dėl reikalingų specialistų iš užsienio įmonė į juos nesikreipė.
„Prieš 3 – 4 metus buvo kreipęsi rajono darbdaviai dėl vairuotojų įdarbinimo, buvo išduoti leidimai atvykti darbuotojams iš trečiųjų šalių“, – sakė E. Grabauskienė.
Per kokias agentūras į Biržus atvyksta užsieniečiai, pašnekovė nežinanti.
Apie pagarbą ir lygias sąlygas
„Šiaurės rytai“ dėl situacijos kreipėsi į UAB „Biržų duona“ direktorių Andrių Kurganovą.
Į A. Kurganovui pateiktus klausimus atsakė personalo vadovė Giedrė Kerulytė.
„Pirmiausia norime aiškiai atskirti, kad minimos moterys nebuvo „Biržų duonos“ darbuotojos pagal darbo sutartį – mums buvo teikiamos laikinos gamybos paslaugos per partnerius. Paslaugų teikėjai atliko įvairius gamybos ir fasavimo darbus pagal tuo metu esantį poreikį.
Mūsų įmonėje darbas organizuojamas komandiniu principu, todėl visoms pozicijoms galioja vienodi darbo tempo ir kokybės reikalavimai. Sprendimai dėl paslaugų tęstinumo ar nutraukimo priimami objektyviai – vertinant darbo rezultatus, o ne asmenines aplinkybes, tautybę ar kilmės šalį.
Viena iš minimų paslaugų teikėjų pati priėmė sprendimą pasitraukti dėl darbo sudėtingumo, su ja išsiskyrėme korektiškai ir be konfliktų. Kitos paslaugų teikėjos atveju bendradarbiavimas buvo nutrauktas dėl neatitikimo darbo tempo reikalavimų, apie tai informuojant laikantis visų sutartinių ir žmogiškų principų.
„Biržų duonoje“ dirba darbuotojai ir paslaugų teikėjai iš skirtingų šalių – šiuo metu tai 44 žmonės iš trečiųjų šalių. Jų indėlį vertiname pagal tuos pačius kriterijus kaip ir visų kitų. Turime daug puikių kolegų, kuriuos kasdien giria meistrai ir kurių darbu labai džiaugiamės.
Mums svarbi pagarba žmogui, aiškios taisyklės ir lygios sąlygos visiems – būtent tuo ir vadovaujamės kasdienėje veikloje“, – rašė įmonės atstovė.
