Skani kava, namais kvepiantys pyragaičiai, šiluma ir jaukumu dvelkianti aplinka… Kas, be didžiulių investicijų, už viso to slypi? Kas padeda neužgesinti atkaklaus ryžto, tikėjimo pasirinkta veikla, neleidžia abejoti sprendimu grįžti iš emigracijos? Apie tai su kavinės „Amplua Waffle“ vadove ir bendrasavininke Giedre Badauskiene kalbėjomės pašnekovės 36 gimtadienio išvakarėse.
Dar taip neseniai Biržų centre sovietiniu įšalu ir drėgme alsavusiame „univermago“ pastate atsirado gyvybė. Ją „įpūtė“ daug kam neįtikėtinu atrodęs jauno biržiečio verslininko Justo Kavecko ryžtas, juo patikėjusi šeima ir kiti jauni verslo žmonės. Šviesa suspindo biržietės Agnės parduotuvės „Minimal A Boutique“ languose, duris atvėrė Giedrės ir Dariaus Badauskų šeimos kavinė „Amplua Waffle“.
Už visų šių šviesiomis spalvomis nupieštų vaizdų – neįtikėtinas jaunų žmonių darbštumas kuriant veiklos ir gyvenimo aplinką. ŠR kalbinama Giedrė rodo gal prieš trejus metus filmuotus vaizdus. Juose – plynas išsinuomotas kavinės plotas, įrankiai, dažai ir patys būsimos kavinės įrengimo bei apdailos darbų ėmęsi Giedrė ir Darius. Čia pat judviejų dar nedidukės dukros – Vanesa ir Leila.
Prieš tai, pasak Giedrės, buvo senų baldų atnaujinimo darbai sandėliukuose ir garažuose. Patogūs ir estetiški kavinės baldai – pervilkti minkštasuoliai, frezomis dailintos, atnaujintos medinės jų dalys bei kėdės. Šiuos bei kitus darbus atliko ne tik statybininko gabumais žinomas Darius, bet ir pati Giedrė.
„Kur tik grįžę išsinuomodavome butą, jį užgrūsdavome senais baldais. Jų ieškojome važinėdami po visą Lietuvą. Tai yra didelė investicija – naujų pirkti nebūtume išgalėję. Viską, ką tik įmanoma, tvarkėme, darėme patys, savo rankomis“, – kalba jauna moteris.
Jiedu su Dariumi – biržiečiai. Po mokyklos baigimo 2009 metais išvykę į užsienį ir 13 metų gyvenę bei dirbę Anglijoje. Toje šalyje gimė ir jų dukros. Dirbti, pasak Giedrės, teko daug ir darbai buvo įvairūs. Vis aplankydavusios kavinės kūrimo mintys, kurios išsipildė grįžus į gimtinę. Anot Giedrės, norėjosi, kad mieste būtų vieta, kur galėtų rankytes susišildyti, pažaisti mažyliai, o tėveliai siurbčiotų arbatą…
– Jūsų sprendimą grįžti vis tik lėmė…
– Vaikai. Norėjosi, kad jie sulietuvėtų, o nesusvetimėtų… Mažoji Vanesa kaip tik turėjo eiti į pirmąją klasę.
Dabar ji ketvirtokė, Leila – antrokė. Anglijoje augusios, darželius lankiusios dabar abi gražiausiai kalba lietuviškai, džiaugiasi „Aušros“ mokykla, lanko muzikos, dailės užsiėmimus meno mokykloje.
– Praėjus kone ketveriems metams nuo grįžimo gal jau galėtumėt dėlioti sprendimų dėl reemigracijos ir verslo pradėjimo pliusus?
– Niekada net nekilo abejonių dėl grįžimo – tai buvo geriausias mūsų pasirinkimas. Dėl verslo pasirinkimo irgi nesigailiu. Ilgai ieškojome vietos, tačiau dabar džiaugiuosi lokacija. Didžiausi pliusai – ir vaikų mokykla, ir tai, kad su Dariumi dar turime abu tėvus, esame arti jų. Turime namus – stogą virš galvos… Dirbame tai, kas patinka. Gal tas ir yra svarbiausia – esame toje erdvėje, kurioje mums gera.
– O kokie būtų minusai?
– Aš visada ieškau pliusų. Ir dabar jokių minusų nepasakyčiau. Pliusai – kad tai yra Biržai.
– Kalbėkime apie netikėtus malonius atradimus. Ar daug jų patirta?
– Vienas iš tokių nustebimų susijęs su kavinės lankytoju, atvykusiu iš JAV. Žmogus senyvas, gal apie 80 metų amžiaus, apsilankė čia su žmona. Kaip supratau, susijęs su Biržais, gal čia kadaise gyvenęs. Jis bėgiojo po kavinę su asmenukių lazda („selfie stick“), filmavo iš visų kampų. Tada paprašė pakviesti dizainerį, kūrusį kavinės aplinką. Sakė, kad norėtų su juo pakalbėti. Sakiau jam, kad nėra jokio dizainerio, kuriame paprastai ir patys. O jis pasakoja, kad Amerikoje dirbantis su projektais, pažįstantis daug dizainerių, ir pagiria, kad kavinės aplinka labai gera. Svečias tikino nusiųsiantis nuotraukas dukrai į Ameriką, kad parodytų jai, kaip Biržuose gražu. Aišku, tai mane maloniai nustebino.
Ir apskritai be galo malonu bei džiugu, kai žmonės grįžta – kai kurie net kelis kartus per savaitę.
– Pamažu prisijaukinate žmones…
– Taip. Pasak Dariaus, verslą reikia išlaikyti minimum trejus metus, kad galėtum įvertinti, pamatyti, ar tu vis dar trauki klientus, ar esi kažkam įdomus. Mes kažkaip esame susikoncentravę į tuos trejus metus ir po to gal bus lengviau pasakoti. Investicija buvo didelė, savo lėšomis ir iki šiol neatsipirko. Bet kai turi stogą virš galvos, kažkaip negalvoji apie tą didelę sąskaitą banke.
Svarbu, kad yra kur gyventi, kur vaikams grįžti po mokyklos. Kai ėmėmės to verslo, negalvojom, kaip papildyti sąskaitą – darėm, kad Biržuose būtų gera gyventi. O jeigu išeina atlyginimus ir už nuomą sumokėti laiku, reikia džiaugtis.
– O apie nusivylimus ką galėtumėt pasakyti?
– Na, pavyzdžiui, kai užeina žmogus ir iš jo išgirsti – tai čia vaflinė, čia nėra normalaus maisto… Manyčiau, kad tik paragavęs gali susidaryti nuomonę apie patiekalą. Beje, žmonės labai mėgsta patarti, kad daryčiau tą ar aną. Bet aš laikausi savo. Aišku, keičiame meniu, įvedame naujų patiekalų, dienos pietus, bet noriu išlaikyti savitumą. Niekada nenorėjau daryti kaip kiti, atimti klientus iš kitų maitinimo vietų ir niekada nesiekiau būti geriausia Biržuose. Tai yra mūsų veiklos specifika, mūsų išskirtinumas ir žmonių pasirinkimas – kur nueiti, ką suvalgyti, praleisti savaitgalį ar pan.
– Galvojote, kad teks būti ne tik kavinės vadove, bet ir šeimininkauti virtuvėje?
– Oi, galiu virtuvėje padėti. Aš pati labai mėgstu švarą, todėl, kai dirbu virtuvėj, man turi būti ideali švara. Galiu iškepti pyragą, nes kaip tik gruodį įgijau konditerio profesiją. Kepu pyragus – jie nėra sudėtingi. Su obuoliais, varške, juodaisiais serbentais. Darome tinginius, „laužą“, „Napoleonas“ – irgi mūsų. Turime ir šaldytų, ir naminių pyragų. Mokiausi ir kruasanus kepti – be galo ilgas ir sudėtingas procesas. Norėčiau pasiūlyti naminių kruasanų, bet… Jų gamybos linija brangi, procesas ilgas, kruasanai turi būti valgomi švieži, tai Biržuose su šiuo kepiniu rizikuoti tikrai neverta.
Kai darome šventes, į jas leidžiame atsinešti ir savo pyragą ar tortą.
– Jūsų šeimos namai vis gražėja – įdomūs aplinkos tvarkymo sprendimai. Pavyzdžiui, toks gražus pasirinkimas – svyruoklių berželių takas. Jis daugeliui asocijuotųsi su lapų grėbimu arba, kaip sakoma, kiemo šiukšlinimu, o jūs ryžotės…
– Norėjau ne tik gražumo, bet kad želdiniams nereikėtų daug priežiūros. Berželiai tikrai neaugs dideli, tereikės juos pakarpyti, to šiukšlinimo tikrai nėra daug. Svarbiausia, kad berželius pasodinau kaip tik per Beržines (Beržų garbinimo šventę, arba Sekmines). Tikiu tvirtinimu, kad beržai turi ypatingą, saugančią galią.
– Patinka tvarkyti savo namus?
– Man labai patinka vieta, kurioje yra mūsų namai. Ar dažnai rasi vietą, kad rytą atsibudęs gali matyti eglių ir pušų šakas? Nežinau, ar gali būti geresnė vieta. Ir upė – čia pat. Dažnai sakau, kad turiu tik gyvent ir džiaugtis – kavinė miesto centre, namai prie parko.
– Jei reikėtų šitą grįžimo ir verslo avantiūrą pradėti iš naujo – ar ryžtumėtės?
– Visu šimtu procentų. Viena, per šiuos antrus gyvavimo metus susibičiuliavau su labai daug šiltų ir nuostabių žmonių. Antra priežastis – gyvenu ir mėgaujuosi tuo, ką turiu – nuo ilgai kurtų tvarkingų namų iki artimųjų ir draugų. Ir visai nesvarbu, kad mūsų investicija dar neatsipirko, nes dar kartą pabrėžiu, kad ne nuliai sąskaitoje daro mane laimingą, o žmonės, kurie mane ir mano šeimą supa.
Turime labai gerą kavinės kolektyvą. Jis yra labai nuotaikingas (mes tikrai nesuklydome su savo pavadinimu!), nes pas mus dažnai visko būna – nuo linksmybių, juoko, komedijos ar didelių pastangų aptarnaujant didelį skaičių klientų. Mokame ir stipriai dirbti, ir kartu pramogauti po darbo, nes esame kaip šeima! Mūsų kolektyvas net į Kiprą gruodžio mėnesį išskrido 5 dienoms ir grįžome tą pačią dieną į eglutes įžiebimo šventę.
– O ką reiškia šeimos verslas? Ar lengva būti kartu ir darbe, ir namuose?
– Man kaip tik Darius yra didžiulė pagalba. Aš labai didelė nemėgėja tvarkyti sąskaitas, sėdėti prie kompiuterio. Jis tvarko visus dokumentus, visas sutartis, sprendžia iškilusias technines problemas, tvarko gedimus, daro prekių užsakymus, ieško žaliavų, važinėja po parduotuves, perka… Nors pagal specialybę jis yra mechanikas (juokiasi – red.).
– Kaip Biržuose jaučiasi jūsų, versle užimtų tėvų, vaikai? Ar jie savarankiški?
– Labai. Mano svajonė buvo, kad vaikai patys gebėtų iš mokyklos pareiti, patys nueiti į būrelius, kad tėvams nereikėtų jų vežioti – dirbti vairuotojais. Mergaitės labai užimtos. Mano antrokė Leila, pavyzdžiui, šį antradienį iš mokyklos grįžo pusę septynių. Pasitikau dukrą ir sakau: tu mano šokėja, choristė ir dar dailininkė. Čia apie jos antradieninį užimtumą. Vanesa irgi lanko chorą, fortepijonu groja. Abi mergaitės lanko meno mokyklą. „Aušros“ mokykloje lanko šokių užsiėmimus. Nusipirkome ir namie turim fortepijoną. O telefonų neturim – vaikai turi tik laikrodukus, jais susiskambinam. Turėjo vieną telefoną, sudaužė, ir daugiau sakėm nebepirksim. Juk amžini pykčiai dėl to telefono būdavo. Į būrelius nebenorėdavo eiti – juk geriau su telefonu sėdėti. O dabar ir draugų daug turi, ir užsiėmimų laukia, kartu vaišėmis dalijasi.
– Ar matote verslo nišų, kurios tiktų iš užsienio ar šalies didmiesčių grįžtantiems į gimtinę?
– Pavyzdžiui, labai trūksta Biržuose erdvių baldų parduotuvių su gražiomis ekspozicijomis.
– Kas galėtų priversti kelti sparnus iš Biržų?
– Nė už ką nepakelčiau. Jeigu ir tektų keisti darbo pobūdį, bankrutuoti ar pasikeitus mano verslo vizijai užsidaryti, iš Biržų neišvažiuočiau.
Sugalvočiau, ką daryti. Jei reikėtų dirbti ir samdomą darbą, tikrai dirbčiau. Darius irgi grįžęs į Biržus turi įgijęs CE kategorijos vairavimo teises, tad galėtų dirbti su vilkikais. Manau, kad geros sveikatos žmonėms yra tų darbų.
– Su kuo susiję vasaros lūkesčiai?
– Su šventėmis, žmonių pabudimu, suaktyvėjimu, grįžimu. Dabar jau Velykų labai laukiam. Artėjant vasarai jaučiasi, kad mieste daugėja žmonių. Vasarą daug jų važiuos į Biržus – juk čia turistinis miestas. Visose maitinimo įmonėse klientų gausa išaugs. Girdisi sakant, kad čia viskas brangu, bet juk tai turistinis miestelis – negali labai nusileisti. O atvykstantieji nori mėgautis, poilsiauti ir net nepagalvoja apie kainas.
– Nė vienam verslininkui nelinkėtumėte…
– Vieniems kitus vadinti konkurentais. Visiems linkėčiau tikėti ir jausti, kad Biržai pats nuostabiausias miestelis – juk tokiu mažu spinduliu tiek daug visko turėti yra tikra prabanga.
