Šių metų Žolinė nepagailėjo saulės, kuri tvieskė į geltonus javų laukus, tarsi stengdamasi paneigti šios vasaros politinį simbolį. Kas nutiko, kad su taika, darna, pilnatve siejamas rugių įvaizdis tapo nujaučiamos grėsmės, beviltiškumo, apmaudo išraiška?
Praėjusios savaitės pabaigos saulė taip ryškiai nušvietė mūsų pasaulio kaitą, kad iš tiesų galėjai pasijusti prie bedugnės.
Socialdemokratų pasirinkta ir prezidento palaiminta moteriškė Ruginienės pavarde žengia į svarbiausią valstybės postą. Po Blinkevičiūtės, Palucko moralinio bankroto į politinę areną išleidžiamas „sovietinis vaikas“, šnekantis rusišku akcentu ir viename sakinyje sugebantis padaryti kelias klaidas.
Garsiosios Dž. Selindžerio knygos „Rugiuose prie bedugnės“ pavadinimą tautiečiai pritaikė keistai, švelniai tariant, politinei situacijai įvardyti. Socialdemokratų pasirinkta ir prezidento palaiminta moteriškė Ruginienės pavarde žengia į svarbiausią valstybės postą. Po Blinkevičiūtės, Palucko moralinio bankroto į politinę areną išleidžiamas „sovietinis vaikas“, šnekantis rusišku akcentu ir viename sakinyje sugebantis padaryti kelias klaidas. Nors būsimos premjerės pozicija svarbiais visuomenei klausimais kėlė ir kelia įvairių minčių, sakoma, kad jos politinės patirties trūkumą kompensuos entuziazmas.
Yra toks posakis: kvailys su entuziazmu.
Kaip žinia, tai pavojingas kokteilis.
Prezidentas, pateikęs Seimui socialdemokratės Ruginienės kandidatūrą į premjeres, sako, jog kiekvienas į Vyriausybės vadovo postą ateinantis žmogus yra eksperimentas. O valdyti valstybę esą galima išmokti.
Taigi, ponia Ruginienė mokysis ir semsis patirties tuo metu, kai priešas stovi už vartų ir kai šaliai reikės priimti gyvybiškai svarbius sprendimus.
Politine praraja padvelkė jau tada, kai socialdemokratai (su prezidento žinia?) nusprendė pažaisti tautos blinkevičiūtinimą, paskui ją patestuoti žemaitaičiu ir visiškai susipaluckinti. Atrodė, kad dugnas jau pasiektas. Tačiau premjerės kandidatūra ir siūloma nauja valdančioji koalicija su „aušriečiais“ ir „valstiečiais“ rodo, kad dugnas pramuštas. Kas toliau matyti – praraja?
Frydrichas Nyčė primena: jeigu ilgai žiūri į bedugnę, tai bedugnė ima žiūrėti į tave. Apmąstyti bedugnę žvelgiant į kasdienius reiškinius gal ir paviršutiniška, tačiau juose ryškėja atpažįstami kontūrai.
Politine praraja padvelkė jau tada, kai socialdemokratai (su prezidento žinia?) nusprendė pažaisti tautos blinkevičiūtinimą, paskui ją patestuoti žemaitaičiu ir visiškai susipaluckinti.
Į valdžią ateina ne šiaip mėgėjai, įtartinų politinių polinkių entuziastai – vartai plačiai atkelti penktajai kolonai.
Ir tai vyksta panašiu laiku, kai Aliaskoje pademonstruotas dviejų branduolinį ginklą turinčių šalių vadovų spjūvis demokratijai, laisvei ir teisingumui.
Jungtinėse Amerikos Valstijose, žmogaus teisių ir tautų laisvės žemėje, kruvinas diktatorius ir vaikų grobėjas žengė raudonu kilimu ir sulaukė plojimų. Šalia šmėžavo politinė iškamša, pasipuošusi marškiniais su užrašu CCCP.
JAV administracija nuosekliai žengia laisvos Ukrainos vertimu Rusija keliu. O Europa?
Kokių reikšmingų rezultatų duoda Europos lyderių elgesys su Trumpu kaip su mažvaikiu, jo liaupsinimas?
Kažkas vadina tai diplomatija, nors iš tiesų tai visiškas moralinis bankrotas.
Akivaizdžiai smeigiama Ukrainai į nugarą. Ir tik laiko klausimas, kas bus kita auka.
Lietuva, akivaizdu, tikro lyderio neturi. O pasaulis? Ar bus leista, kad KGB banditas ir narcisistinis klounas pastumtų civilizaciją į bedugnę?
Šiame kontekste mūsų politikų vairuojama valstybė sėkmingai suka bedugnės link. Tokia kolektyvinė kapituliacija.
Lietuva, akivaizdu, tikro lyderio neturi. O pasaulis? Ar bus leista, kad KGB banditas ir narcisistinis klounas pastumtų civilizaciją į bedugnę?
