Jonas stovi greitkelio
viduryje ir juokiasi, nes kažkur
TOLI TOLI DRUGELIS
suplasnoja sparneliais:
PLAST IR PASAULIS
APSIVERČIA
Jurga Vilė
Papilyje, prie buvusios mokyklos raudono mūro, yra stebuklingas sodas, kuriame daug gyvybės ir plazdančių baltų paklodžių su Jono Meko sapnais. Žmogaus akies, rankos ir sielos subtiliai prižiūrimas sodas sukultūrintas tiek, kiek reikia, kad nesunyktų natūralios gamtos pojūtis. Buvusi Papilio mokykla sujungia Kazį Binkį, Joną Meką, Kazį Jakubėną ir Jurgą Vilę, knygos „Meko sodas. Apie Joną Meką, įkvėpimus ir plast“ autorę (iliustravo Miglė Anušauskaitė). Po muziejaus nakties renginių kvietimas į Papilį, į knygos pristatymą, galbūt buvo rizikingas dėl vietos, privačios erdvės. Gaila, kad kvietimo neišgirdo Biržų literatai, kurie čia renkasi kasmet. Vis dėlto, manyčiau, kad būtent toks formatas labiausiai tinka knygos apie Joną Meką pristatymui. Kitą kartą galbūt reikėtų daugiau sklaidos, transporto iš Biržų ir asmeninių kvietimų, nes labai gaila, kad toks tikras, gilus kalbėjimas apie egzistencinius kultūros dalykus lieka neišgirstas. Ir esmė apie Joną Meką. Arba – pokalbis apie prisiminimų sodo, kuris yra visų ir niekada nesibaigia, auginimą.
***
Edita Lansbergienė pristatė visą vietos semantiką: „pakalninės“ mokykloje mokytojavo keturvėjininkas Kazys Binkis, o dailininkas Rimvydas Pupelis iš Obelių prieš kokius dvejus metus atvažiavo ieškoti lauko, kuriame K. Binkis išarė: „Aš daugiau nebearsiu“, ir susipažino su Edita. Jurga Vilė – Kazio Jakubėno giminaitė, pakalninės mokykloje apstulbo, pamačiusi prosenelių nuotrauką (mokykloje mokėsi ir Kazys Jakubėnas). Jonas Mekas irgi mokėsi šioje mokykloje, prie kurios sode auga beveik visi knygoje Jonui Mekui dedikuoti medžiai, samanos beigi bulvės. Klausantis iš tiesų atrodė, kad kažkas per šimtmečius sumaniai suvedė šiuos kūrybos žmones ir susiejo likimiškai: parodydamas ne tik praeitį, dabartį, bet ir ateitį. Penkiamečiui Leonui labiausiai patiko paslaptingi sodo takai, argi tai ne simboliška? Juk takai / keliai ne tik išveda, bet ir parveda?
***
Jurga Vilė pasakojo apie knygos „Meko sodas“ užgimimą: abejones, lemtingus sutapimus, Arūno Kulikausko padrąsinimą. Ir pabaigos iliustraciją – tuščią salos kampą, kuriame kiekvienas gali auginti savo atsiminimus: „Beveik visi galėtume papasakoti bent vieną istoriją, susijusią su Jonu Meku. Tegu auga Jono Meko sodas. Teveši toks laukinis, kaip jam patinka“.
Komiksų knygoje – nuotaikingos istorijos apie pažintį su Meku. Kultūros žmonės kalba apie Meko išskirtinumą, unikalią asmenybės trauką, įtaką, bet svarbiausia – laisvę. Laisvę būti, mąstyti, vertinti, rinktis, galią keisti ir keistis, prigimtinės tapatybės išsaugojimą. Nė vienas, ieškojęs ir radęs Joną Meką, juo nenusivylė, atvirkščiai. Anot Jurgos Vilės, „galiu drąsiai sakyti, kad Jonas pakeitė mano gyvenimą“.
Knygos kompoziciją lėmė bevardės salos istorija: Jeromeas Hillas po mirties paliko Jonui Mekui salelę prie Floridos. Mekas nežinojo, ką su ja veikti, bet jam reikėjo pinigų, tai pardavė salą už 50 tūstančių ir nusipirko pastatą, į kurį perkėlė Antologiją. Sala nugrimzdo (!), tai, anot knygos autorės, tikslas ir buvo tarsi ištraukti tą salą ir apsodinti. Visi knygos herojai įvardino, kokį medį pasodintų simboliniame (o gal ne?) Meko sode.
***
Taigi, tame Meko sode augtų – bambukas, kriaušė, ąžuolas, beržas, pušis, baobabas, drebulė, eglė, obelis, liepa, saulėgrąža, mėgstama Meko gėlė, akacija, bulvės, samanos.
Dar menininkas, fotografas Arūnas Kulikauskas pasodintų šermukšnį, tvirtą, kurio „neįmanoma nei išlupt, nei nupjaut“. Beje, knygoje išaiškėja, kodėl Arūnas Kulikauskas visur pasirodo su lazda: „Kartą žingsniuodamas Niujorko gatve pajutau, kad einu per žemę. Ne per miestą, bet per žemę. Už to miesto yra žemė. Ir aš per ją einu. Ir man reikia lazdos. Kai yra lazda, tai nors eini miestu, mintys čia neapsistoja, lazda tave ištraukia. Eini per pasaulį. Tada visai kita minčių kryptis. Į viską kitaip žiūri“.
***
Rimvydo Pupelio ir Jono Meko pažinties istorija irgi ypatinga (kitaip, atrodo, ir būti negali): dailininkas iš Obelių parašo Jonui Mekui į Niujorką ir išreiškia norą draugauti, bendradarbiauti. R. Pupeliui atrašo A. Kulikauskas, tuo metu buvęs Antologijoje pas Joną Meką. Ir tada įvyksta lemtingas veiksmas – R. Pupelis iš tų pačių Obelių parašo laišką tarmiškai, tai sudomina J. Meką, kuris jam irgi atsako tarmiškai, papilietiškai. Sutariama organizuoti parodą. Obeliuose! Niekas netiki. Jonas Mekas parodai atsiunčia… sunumeruotas pupas – 1786! Jos – specialioje A. Kulikausko padarytoje dėžutėje. Fantastiška istorija, kuri detaliai pateikta knygoje (intriga!). Svarbiausia, kad ji vis dar tęsiasi. Pupos, tiksliau, jų palikuonės gyvos yra! Edita gauna dovanų 7 pupas iš Arūno Kulikausko, lauksim derliaus – Jono Meko pupų!
***
Sunku perduoti pokalbio nuotaiką, šmaikštumą, saviironiją, paprastumą, tylą ir juoką: išpažinti Meką, Laisvę. Be pozos, be susireikšminimo. Meko užteks visiems. Ir ilgam. Tas džiaugsmas pasakojant – stebina. Įsišaknyti mitais virtusiose istorijose. Tikėti, kad medžiams ir žmonėms svetingame Editos ir Gintaro Lansbergų sode užaugs Meko – Pupelio – Kulikausko pupos.
Irutė Varzienė, Biržų krašto muziejus „Sėla“
