Retas viešas renginys ar šventė rajone apsieina be Biržų kultūros centro folklorinio ansamblio „Siaudela“ muzikantų ir dainininkų. Jau ketvirtį amžiaus ansambliui vadovauja Jūratė Joneliūkštytė – Garnelienė, subūrusi liaudies muziką ir dainą puoselėjantį kolektyvą. Jūratė yra tas amžinasis variklis, lengvai įsukantis į etnografinę ar kitokią meninę veiklą žmones nuo pradinuko iki garbaus senjoro. Jos visur pilna, ji visur suspėja, o veiklų turi tiek, kad ir penki lėtų apsukų piliečiai neaprėptų.
Apie vitališką prigimtį, gyvenimo džiaugsmus, patirtis ir netektis tiesiai ir atvirai su Jūrate kalbėjome prabėgus kelioms dienoms po ansambio „Siaudela“ 25-ojo jubiliejaus.
– Jūrate, visi jus pažįsta kaip muzikantę ir dainininkę, daugelio muzikinių kolektyvų vadovę, renginių organizatorę – visas veiklas sunku ir išvardinti. Esate Biržų krašto žmogus visa savo esybe, tačiau pasaulį išvydote ne Biržų žemėje?
– Esu gimusi Rokiškio rajone, Maineivų kaime. Tėtis Lergertas dirbo agronomu, mama Aldona -fermų vedėja. Ten nedaug pragyvenome, geriau prisimenu Suvainiškį, ten pradėjau eiti į pirmąją klasę. Apskritai tėvai daug kraustėsi iš vietos į vietą, ir Kilučiai, kur dabar gyvenu, jau buvo aštunta ar devinta vieta. Vis ieškojo, kur geriau, o kai jau surado, apsistojo, namus pasistatė. Tėtis staiga mirė, vos 45 metų sulaukęs, taip ir nespėjęs ramiai pagyventi. Tai aš tokia kaimietė, į vaikų darželį nėjusi. Geriausias darželis būdavo į fermas nueiti, pas melžėjas. Kai buvau maža, sakydavau, kad užaugusi būsiu arba melžėja, arba Pugačiova.
Biržuose lankiau dabartinę „Aušros“ pagrindinę mokyklą, tuomet ji vadinosi Biržų II vidurinė mokykla.
Kai tėtis mirė, man buvo 13 metų, broliai Gintaras ir Darius buvo 4 ir 3 metais vyresni, visiems iš tiesų buvo žiauriai sunku. Aš pagrandukė, buvau tėčio lepūnėlė, numylėtinė, jis man viską leisdavo. Aš mamos net nesiklausdavau, ar kas nors galima, jei ką ji sakydavo, aš atšaudavau, jog tėtė leido. Kai tėčio netekome, man buvo labai didelė trauma. Tačiau vaikystę prisimenu šviesiomis spalvomis, man patiko kaimo darbai, tegul ir sunkūs. Aišku, tėčio visą laiką trūko, kitaip ir būti negalėjo.
– Kaip sakei, esi kaimo vaikas. Tėvai buvo žemės ūkio specialistai, vaikystė ir mokykliniai metai prabėgo sovietmečiu. Logiška būtų buvę, jei būtum pasukus tėvų pėdomis ar pasirinkus kitą, žemišką, užtikrintą duonos kąsnį žadančią profesiją. Iš kur ta meniška linija ir muzika tavo gyvenime?
– Pirmas mano muzikinis instrumentas buvo mamos akordeonas, ji truputį mokėjo groti. Mažutė, būdavo, atsisėdu, kojas pro paguldyto instrumento diržą prakišu ir groju kaip pianinu, nes pakelti jo dar nepajėgdavau. O arčiau su muzika susipažinau jau gyvendama Obelaukiuose, ten meno vadovė Jautra Žaldokaitė turėjo subūrusi vaikų estrados grupę. Tai pas ją buvo dainavimo pradžia scenoje, ji pastebėjo, kad aš galiu dainuoti.
Kai baigiau vidurinę, mamos klausiau – ar man stoti mokytis virėja, ar mokytis muzikos. Maisto gaminimas yra didelis mano pomėgis, aš jau mokykloje visokius tortus kepdavau. Ir dabar namuose galiu visą dieną virtuvėje praleisti, toks mano hobis. Eidama pro maisto gaminimo knygas, pati save tyliai tramdau, kad nepirkčiau. Didelį poilsį ir atsipalaidavimą jaučiu virtuvėje – čia mano silpnybė.
Taigi tuomet mama sakė: ką tu čia su tuo maisto gaminimu, verčiau stok muzikos studijuoti. Kitas dalykas – nesinorėjo toli nuo namų pasitraukti, mamą vieną palikti. Rokiškio kultūros mokykla buvo netoliese. Be to, Rokiškio kraštas man brangus ir savas, ten mano abiejų tėvų tėviškė. Tas stojimas irgi buvo savotiškas. Vieną dieną nuvažiavau pasižiūrėti, svarsčiau, stoti – nestoti, lyg ir norėjau muzikos mokytoja tapti, bet kažkas man ten tada nepatiko. Važiuodama atgal autobuse mezgiau. Prisėdo šalia mergina, pašnekėjome apie mezginį, paklausė, iš kur važiuoju. „Stok pas mus į folklorą. Pamatysi, kaip ten faina“, – ėmė įkalbinėti naujoji pažįstama. Kitą dieną vėl važiavau į Rokiškį…
Tačiau pradžia buvo neįprasta, folkloras turi savo specifiką. Pasisekė, kad mano dėstytoju buvo Algirdas Svidinskas, visoje Lietuvoje garsus folkloro propaguotojas ir atlikėjas, Nida Lungienė ir kiti žinomi šios srities specialistai. Išmokė groti kanklėmis, lumzdeliais, armonika, skudučiais. Dar besimokydama kolegijoje lankiau „Gastautos“ folklorinį ansamblį, teko Vilniuje dainų šventėje koncertuoti.
O kalbant apie menišką pradą, tai jis tikriausiai iš mamos, močiutės. Mama jau brandžiame amžiuje pradėjo rašyti eilėraščius, išleido poezijos knygą, yra tautodailininkė. Ji gražiai audė, pirmas pianinas man buvo nupirktas už mamos audinius. Kažkur išvežė su seserimi tas drobes ir pardavė, o man instrumentą nupirko. Būdama maža, „priausdavau“ aš mamai visokių dalykų – kai į darželį neini ir būni viena per dieną namuose, kur audimo staklės stovi, įdomu pačiai pabandyti. Mūsų ansamblio pavadinimas „Siaudela“ taip pat kilo iš biržietiško tarmiško audimo staklių šaudyklės pavadinimo, ji ir ansamblio vėliavoje pavaizduota.
– Kiek žinau, pradžioje savo profesinę karjerą siejai su Rokiškiu?
– Ištekėjau besimokydama paskutiniame kurse. Pirmoji mano darbovietė buvo Rokiškio kultūros centras, ten dirbau su vaikų folkloro ansambliu. Padirbus ten porą metų, ėmiau lauktis kūdikio. Pajutau iš vadovybės didelį spaudimą, kaip aš čia drįsau taip pasielgti, nes kai išeisiu į dekretą, kas vaikus koncertams ruoš, vienu žodžiu – viskas blogai. Paruošiau vaikų kolektyvą dainų šventei ir išėjau iš darbo. Tada maloniai priėmė mane dirbti muzikos vadove darželis „Linelis“. Su vyru ėmėme svarstyti, kur gyventi – Rokiškyje ar Biržuose, pasirinkome Biržus.
Sugrįžusi į Biržus jau žinojau, kad čia nėra meno vadovo folkloro kolektyvui. Drąsiai nuėjau pas tuometinį Biržų kultūros centro direktorių Joną Auriuką ir sakau: jei duosite man darbą, tai už kelių mėnesių galėsime koncertuoti. Taip ir išėjo. Sausio 12 dieną buvo pirma repeticija, o vasarą Kilučiuose įvyko pirmasis mūsų kolektyvo koncertas.
– Paminėjote savo vyrą. Galite papasakoti apie šeimą?
– Vyras Linas – rokiškietis, ten ir susipažinome, ir susidraugavome, kai mokiausi. Tik gerokai vėliau paaiškėjo, kad jo ir mano tėvai yra pažįstami nuo vaikystės ir bičiuliai, tai mūsų vestuvės buvo lyg artimų giminių suėjimas. Linas – ir ansamblio dalyvis, ir pirmas mano pagalbininkas visuose darbuose bei renginiuose. Ir muziką jam tenka parinkti, ir aparatūrą paruošti bei garsą reguliuoti. Žodžiu, veiklos jam netrūksta.
Turime dvi dukras. Augo ir užaugo mūsų dukros su mano kolektyvais ir muzika. Vyresnioji Ieva baigė studijas, gyvena Marijampolėje, dabar augina mums anūką. Mažylei Godai tik 13 metų, ji moksleivė. Dabar turime dar dvi kates – sesutes, škotų nulėpauses. Mylime naminius gyvūnus, visokių esame turėję.
– Viena – pažadėti, kita – ištesėti. Kaip tau pavyko sukviesti žmones, norinčius laisvalaikį atiduoti folklorinei muzikai? Dar sunkiau nepasinerti į rutiną, nesikartoti, netapti nuobodžiais sau ir kitiems. Kaip tau tai pavyksta?
– Parašiau skelbimą ir žmonės atėjo. Matyt, poreikis tokio žanro veiklai buvo. Ar dabar į tokį skelbimą taip pat aktyviai atsilieptų, nežinau. Ansamblyje dar yra dalyvių, kurie atėjo į pirmą repeticiją ir liko drauge iki šios dienos. Viena moteris atėjo gal mėnesiu vėliau, ji daugiau kaip 15 metų gyvena jau Panevėžyje ir visus tuos metus važinėja ir į repeticijas, ir į koncertus. „Siaudelas“ repeticijos vyksta du kartus per savaitę, labiai stropiai jas ansambliečiai lanko. Visi kaip šeima jaučiamės – ir laimėj, ir nelaimėj. O koncertuojame aktyviai ir daug, vien pernai 30 koncertų turejom. Ir šokam, ir romansus dainuojam, ir muzikuojam. Kai kurie ir kanklėmis, ir armonika groti per tą laiką pramoko. Daug kartų buvome Lenkijoje, važiavom į Ispaniją ir Portugaliją, Latviją. Šiais metais planuojame važiuoti į Suomiją, folkloro festivalį. Žinoma, yra natūrali kaita, žmonės miršta, išvažiuoja kitur gyventi ar gyvenimo rūpesčiai juos užgriūva, bet „Siaudela“ sėkmingai gyvuoja. Jau dvidešimt metų gyvuoja muziejaus „Sėla“ edukacinė programa „Alaus kelias“, kurios vieni kūrėjų buvome mes. Ir šiandien joje dalyvauja „Siaudela“ atlikėjai. Stengiuosi rajono folkloristus įtraukti į bendras šventes ir renginius, kad pabūtų drauge, pažiūrėtų vieni į kitus, kad būtų didesnis stimulas dirbti ir tobulėti. Labai bendraujam ir draugaujam su Arklio bei Rumšiškių muziejais, tradiciškai mus kviečia į visokias kalendorines šventes. Esame išmaišę visą Lietuvą. Bandysime ir mes šiemet surengti Naktigonių šventę su tikrais arkliais ir dainomis. Dar vyksta edukacinės programos, dabar ruošiuosi Užgavėnėms. Užgrius vaikai urmu. Išeina jie namo patenkinti ir laimingi, bet aš per tas programas tai pavargstu baisiai. Atsipūsti nespėsi – jau ir Velykos. Taip ir sukasi viskas.
Kai pajuntu, kad kažko trūksta, imuosi naujo, neišbandyto žanro. Štai miuziklą pastatėm folkloro pagrindu, dar kažką prigalvojam. Vis kažką naujo rūpi įnešti, kad renginiai įgytų naujų spalvų, nesikartotų.
– Šiandien kalbame apie tavo vadovaujamo kolektyvo „Siaudela“ jubiliejų, tačiau tavo veikla toli gražu neapsiriboja tik šio vieno ansamblio veikla.
– Mano veikla gyvenant Biržų krašte tik plėtėsi. Vienu metu dirbau Vlado Jakubėno vaikų muzikos mokykloje su vaikų folkloro ansambliu, jie irgi dalyvavo Dainų šventėje. Ilgai dirbau Socialinių paslaugų centre su negalią turinčiais žmonėmis. Sutardavome, spektaklius statydavome, į užsienį kartu važiavome. Esu „Siaudela“ vadovė, vaikų folkloro ansamblio „Dijūta“ vadovė, Biržų artrito klubo ansamblio vadovė, Obelaukių kultūros namų meno vadovė (juose veikia ir vokalinis ansamblis bei dramos teatras „Obela“). Ir dainuojame, ir vaidiname. Dar dalyvauju bardų renginiuose, muzikuoju folk country stiliaus grupėje.
– Liaudies išmintis sako: devyni amatai – dešimtas badas. Ar įmanoma suspėti tiek aprėpti, dalyvauti, sužiūrėti ir neperdegti? Kaip rasti tinkamą pusiausvyrą tarp darbo ir poilsio?
– Kai darbas patinka, ir laiko, ir energijos atsiranda. Svarbu viską gerai susidėlioti ir suplanuoti. Mėgstu pasėdėti per naktis, esu pelėda, vakare geriausios mintys ir scenarijai gimsta. Varomoji jėga yra tai, kad matai, jog tai, ką tu darai, reikalinga ir artima žmonėms. Tuomet viskas natūraliai ir gerai išeina. Dabar labai džiugina vaikų ansamblis „Dijuta“. Turiu net 8 berniukus ansamblyje, labai aktyvūs, didelė jėga. Kai koks koncertas – žiūrėk, kelios mergaitės susirgusios, jų nėra, o vyrukai visada kaip mūras stovi.
Dar dainuoju, kuriu autorines dainas, čia irgi gali išsilieti. Kai labai pavargstu, skubame į savo sodybą kaime. Ten žemė, miškas, upė. Ir visiška ramybė. Galiu žolę pjauti visą dieną, man tai relaksas.
Ir keisti kol kas nieko nenoriu. Nežinau, aš tokia amžina optimistė, man viskas visada gerai. Kiekvienas kuria savo gyvenimą – kaip pavyksta, kiek jėgų įdedam, taip ir turim. Kuriems atrodo, jog labai nesiseka, reikėtų pasižiūreti, kaip savo gyvenimus kuria ir susikuria žmonės su negalia. Be pirštų, be kojų, prie vežimėlių prikaustyti. Ir ką jie geba pasiekti. Tada tau, sveikam, gėda pasidaro. O darbo ir veiklos visada yra, reikia tik noro.
Pokalbiui einant į pabaigą, Jūratės telefone vis dažniau pypsėjo ateinantys pranešimai. „Vaikai nerimsta. Nors repeticija dar už valandos, nebegali sulaukti, tuoj pradės rinktis“, – su šypsena kalbėjo Jūratė Garnelienė.