„Viskas būtų gerai, jei toli likusi šeima būtų šalia. Todėl mes, pabėgėliai, čia tarpusavyje bendraujame, vieni kitus palaikome ir esame viena maža šeima“.
Taip kalba iš Ukrainos, Luhansko srities, į Biržus prieš ketverius metus atvykusios karo pabėgėlės.
Pašnekovių nuotaikas atspindėjo kaskart akyse pasirodžiusios ašaros, kurias, išdavikes, buvo nelengva paslėpti.
35 metų Natalija Sinegubha ir 32 metų Jana Reznik bendrauja ne tik namuose, šeimomis, bet ir Biržų vaikų ugdymo įstaigoje.
Jau antra savaitė, kai Biržų lopšelio-darželio „Genys“ pačių mažiausiųjų „Varliukų“ grupę lanko metų ir septynių mėnesių dvynukai. Mažieji Dima ir Denisas dar tik pratinasi prie ugdymo įstaigos. Tad juos nuolat pasikeisdami atveda ir kartu būna mama Jana Reznik arba jos vyras Vitalijus.
Šeimos nariams smagiau vaikučius patikėti empatiškoms, draugiškoms auklėtojams dar ir dėl to, kad grupėje dirba jų kraštietė ikimokyklinio ugdymo mokytoja Natalija Sinegubha.
Natalija ir Vitalijus – buvę bendraklasiai. Po mokyklos Ukrainoje baigimo jie nesimatė dešimt metų. Todėl netikėtas susitikimas Biržuose nustebino ir Nataliją, ir Vitalijų. Ukrainoje jie nesusitiko tiek metų, o dabar likimas suvedė viename nedideliame Lietuvos mieste.
Nataliją ir jos vyrą Vitalijus supažindino su savo žmona Jana. Prie jų prisijungė dar viena ukrainiečių pora. Dabar šį mažą karo pabėgėlių būrelį jie vadina savo mažąja šeima.
Tiek vieni, tiek kiti negali susitikti su savo Ukrainoje likusiais tėvais, kitais artimaisiais, todėl Biržuose gyvenančių ukrainiečių ryšys dar stipresnis, nes jie čia gali remtis vieni į kitus.
Remia ir palaiko
Aukštąjį pedagoginį išsilavinimą Ukrainoje įgijusi Natalija dešimt metų dirbo šios šalies ikimokyklinio ugdymo įstaigose. Jos sutuoktinis Jevgenij dar iki karo dirbo vienoje Biržų įmonėje tolimųjų reisų vairuotoju.
Prasidėjus karui vyras Natalijai liepė nieko nelaukti ir važiuoti į Lietuvą. Vos įsikūrusi Biržuose, ji pradėjo ieškoti darbo.
Natalija labai džiaugiasi, kad jai pavyko įsidarbinti lopšelyje-darželyje „Genys“. Kadangi ji nemokėjo lietuvių kalbos, pirmiausia buvo įdarbinta auklėtojos padėjėja.
Moteris dėkinga, kad ja patikėjo, ją skatino ir palaikė darželio direktorė Laimutė Špokienė. Ji paragino jauną moterį mokytis lietuvių kalbos, jai visokeriopai padėjo lankant nemokamus lietuvių kalbos kursus. Priėmė ir draugiškas kolektyvas – čia visuomet randama laiko patarti, padėti, paaiškinti.
Kadangi Ukrainos aukštojo mokslo diplomas Lietuvoje negalioja, N. Sinegubha metus mokėsi Panevėžio kolegijoje.
Sako esanti dėkinga kolegėms Rasai Šoblinskienei, Sandrai Einorienei bei Virginijai Kairienei, kurioms padedant mokslo ir karjeros liaptelius pavyko įveikti lengviau.
Dabar Natalija darželyje dirba ikimokyklinukų vaikų grupės mokytoja.
Geriausi mokytojai – mažyliai
Natalija Sinegubha dėkoja pagirta, kad ji gražiai kalba lietuviškai, ir kuklinasi, kad dar daro kalbos klaidų. Sako, geriausi kalbos mokytojai yra ugdytiniai, kurie pataiso jos tarimą.
Dar labai geras būdas mokytis kalbėti lietuviškai yra pasakų skaitymas vaikučiams arba bendros dainos bei žaidimai. Ukrainietė auklėtoja visuomet vaikų paklausia, ar jie viską, ką ji kalbėjo, suprato. Džiaugiasi, kad jie sako, jog mokytojos tartis jiems aiški.
Pašnekovė sako, kad kai kuriose įstaigose darbuotojai net nesupranta, jog ji ne lietuvė. O ne taip ištarus žodžius, tarkim, parduotuvėje, pasidžiaugiama, kad ji stengiasi kalbėti šalies, kurioje gyvena, kalba.
„Be lietuvių kalbos niekaip. Kai įsikūriau Biržuose, 30 metų Vilniuje gyvenanti ir lietuviškai nekalbanti giminaitė man siūlė važiuoti į sostinę, kur daugelis kalba rusų kalba. Bet aš jai sakiau, kad ateis laikas, kai ji turės išmokti kalbą šalies, kurioje gyvena. Dabar ji sutinka, kad buvau teisi“, – sako Natalija.
Stabilu, ramu ir jauku
Nuo karo Ukrainoje pabėgusi Natalija pasakoja, kad rusų okupuotoje Luhansko srityje liko jos tėveliai, brolis. Tėvai danguje dažnai mato praskrendančius dronus, karinius lėktuvus – taigi, saugumo ten nėra. Gyventi okupouotoje teritorijoje nėra paprasta ir dėl itin aukštų kainų.
„Ten dabar Rusija“, – kalba moteris ir užsimena, kad prieš metus su mama ir tėčiu jai pavyko susitikti Baltarusijoje. O dabar bendrauja tik nuotoliu.
„Aš ten ir nenoriu važiuoti. Kai pagyvenau čia, nenoriu grįžti. Man čia gerai. Viskas stabilu, jauku, ramu. Darbe gera, niekas tavęs nespaudžia. Yra nuolatinis darbas, tenkina uždarbis“, – kalba moteris.
Lygindama Ukrainos ir Lietuvos ugdymo sistemas pedagogė sakė, kad čia jai dirbti lengviau. Ir ne dėl to, kad mažiau biurokratijos.
„Čia vaikams daug ką duodame atlikti savarankiškai. Į vieną užsiėmimą galime įjungti kelias veiklas. Svarbiausia ne vaiko darbelį taisyti, kad jis būtinai atrodytų gražus, bet skatinti ir mokyti viską daryti pačiam. Tuomet matai, kur jis gali pasitempti“, – kalba mokytoja.
Įpratusiai Ukrainoje ranka rašyti ilgiausius ugdymo planus iš pradžių jai buvo sudėtinga persilaužti, kai paaiškėjo, jog viskas pildoma kompiuteriu. Tačiau dabar be jo jau nebeįsivaizduoja darbo.
Darželio direktorė Laimutė Špokienė giria Natalijos pastangas, jos supratingumą, žmogišką šilumą, rūpestingumą, estetikos pojūtį.
Vienai susitvarkyti buvo per sunku
Natalija savo draugę Janą skatino kuo anksčiau išleisti į darželį dvynukus, kad juos būtų lengviau įpratinti prie naujos aplinkos.
Mažylius auginantys tėvai tikisi, jog, vaikams pradėjus lankyti ugdymo įstaigą, jie galės sugrįžti į darbus. Aukštąjį išsilavinimą turinti Jana Ukrainoje dirbo socialine pedagoge.
Pora susituokė prieš ketverius metus vasario 21 dieną. O kitą dieną prasidėjo karas. Luhanskas buvo okupuotas. Kai okupantai pradėjo reikalauti ukrainiečių keisti savo šalies pasus į rusiškus, jie suprato, kad taip gyventi nenori. Tad nusprendė važiuoti į Lietuvą, Biržus, nes čia jau gyveno jų pažįstami ukrainiečiai.
Sutuoktiniai džiaugėsi, kad atvykus į Lietuvą visur, kur teko eiti, sulaukė vietos žmonių supratimo ir empatijos. Susitvarkė visus reikalingus dokumentus, įsikūrė.
Tik atvykę sutuoktiniai įsidarbino. Vėliau Jana pasijuto nėščia.
„Iš karto jaučiau, kad turėsime dvynukus, nes mūsų giminėje jų yra buvę. Kai daktarai tai patvirtino, apsidžiaugiau, kad nuojauta neapgavo“, – kalbėjo moteris.
Gimus dvynukams moteris dar bandė tvarkytis viena, jai padėjo iš Anglijos trumpam atvykusi vyro sesuo. Šiai išvykus likusi viena dar dvi savaites bandė susitvarkyti su mažiukais, bet suprato, kad per sudėtinga. Todėl darbą palikti teko ir vyrui.
Vieni kitus supranta
Jana sako, kad visi artimiausi žmonės – ir jos, ir vyro tėvai – liko Ukrainoje. Anūkų seneliai gyvai dar nematė, tik kalbėjosi telefonu.
„Tikimės, kad karas baigsis ir mes susitiksime. Biržuose gerai vaikus auginti, tik moraliai labai sunku, kai nėra šalia artimųjų“, – sako moterys.
Pašnekovės neslepia, kad jos labai ilgisi Ukrainos ir tų laikų, kai buvo viskas gerai.
O sunkiausia būna per Kalėdas, kai visa dūšia suvokia, jog jų artimieji prie bendro šventinio stalo sėda kažkur toli, o jos – čia.
Laimė, kad savo mažąja šeima jos gali laikyti kelias Biržuose gyvenančias ukrainiečių šeimas. Sako, karo pabėgėliai labai gerai vienas kitą supranta.
Mažieji dvyniai visus dar labiau suartino. Natalija tapo vieno iš jų krikšto mama. Kito mažylio krikštamote tapo ukrainietė Karina, irgi auginanti du priešmokyklinukus dvynius, beje, lankančius tą pačią ugdymo įstaigą.
Moterys tikisi, kad karas amžinai nesitęs. Kai tik jis baigsis, Biržuose prieglobstį radusios ukrainietės sako pirmiausia tai važiuos aplankyti savo Ukrainoje likusių artimųjų.
„Kad tik jie būtų gyvi, sveiki ir mūsų sulauktų“, – viltis garsiai išsako karo pabėgėlės.
