Šį šeštadienį minima Lietuvos socialinių darbuotojų diena. Šiandien kalbamės su laikinai Biržų Socialinių paslaugų centrui vadovaujančia, didelę socialinio darbo patirtį turinčia Vaida Markuckiene, kuriai profesinės šventės proga bus įteiktas socialinės apsaugos ir darbo ministro padėkos raštas.
– Šį šeštadienį bus minima Lietuvos socialinių darbuotojų diena. Kuo ši diena ypatinga Jums asmeniškai? Ar socialinį darbą galima laikyti gyvenimo būdu?
– Man ši diena – ne tik profesinis įvertinimas, bet ir priminimas, kokia prasminga yra ši veikla. Tai diena, kai dar labiau pajunti, kokia svarbi ši profesija, kurioje žmoniškumas, empatija ir tikėjimas pokyčiu yra svarbiausios vertybės. Tai laikas pasidžiaugti bendryste su kolegomis, dalintis patirtimis, įkvėpti vieniems kitus.
Socialinis darbas man – tai daugiau nei profesija. Tai gyvenimo būdas, tai pašaukimas, tai kelias, kuriuo einant gali ne tik padėti kitam, bet ir pačiam augti kaip žmogui.
– Socialinėje srityje dirbate daug metų. Šiemet už savo pasiekimus ir gerą darbą, profesionalumą būsite apdovanota socialinės apsaugos ir darbo ministro padėkos raštu. Kuris darbas jums buvo sudėtingiausias ar paliko stipriausią įspūdį?
– Socialinio darbo patirties turiu nuo 2009 metų. Pirmieji žingsniai prasidėjo vaikų dienos centre, kur įgijau daug vertingos patirties dirbdama su įvairaus amžiaus vaikais. Vėliau savo profesinį kelią tęsiau dirbdama su neregiais ir silpnaregiais, taip pat teko išbandyti darbą su šeimomis, patiriančiomis įvairių sunkumų. Šis darbas buvo ypač sudėtingas, nes susidūriau su situacijomis, kai šeimos nariai dažnai būdavo nemotyvuoti priimti pagalbą ar siekti pokyčių. Nepaisant didžiulių pastangų, energijos, kurias įdėdavau, kartais būdavo sunku matyti apčiuopiamą rezultatą. Vis dėlto ši patirtis man suteikė labai svarbią pamoką – socialinis darbas reikalauja ne tik empatijos ir atsidavimo, bet ir realistiško požiūrio, kantrybės bei gebėjimo priimti ribotumą, kad kiekvienas pokytis pirmiausia turi prasidėti nuo paties žmogaus.
Paskutinius penkerius metus dirbu su globėjais, budinčiais globotojais, šeimynomis ir jų globojamais (rūpinamais) vaikais. Mano kasdienybėje svarbiausia tampa pagalba vaikams, kurie dėl įvairių priežasčių neteko savo biologinės šeimos, tačiau turi galimybę patirti naujus, saugius ir palaikančius santykius su globėjais. Vadovaudama Globos centro padaliniui jaučiu didelę atsakomybę už čia dirbančius darbuotojus, siekiu kurti palankų mikroklimatą, skatinu komandinį darbą, atvirą komunikaciją ir bendradarbiavimą.
– Socialinio darbuotojo darbas vis labiau aktualus, kai visuomenė senėja ir vienišėja. Kokios būdo savybės pirmiausia turi būti geram socialiniam darbuotojui?
– Socialinis darbuotojas turi pasižymėti empatija, kantrybe, atsakomybe, tolerancija, gebėjimu bendrauti ir bendradarbiauti. Tai žmogus, kuris ne tik išmano savo darbą, bet ir nuoširdžiai rūpinasi kitais – dažnai net ir tais, kurie patys savimi jau nebetiki. Džiaugiuosi, kad tokių žmonių tikrai yra – ypač tarp kolegų. Jie, tyliai ir be didelio viešumo, kasdien atlieka labai svarbų ir prasmingą darbą, kuris keičia gyvenimus.
– Kaip manote, ar pakankamai šiandien vertinami socialiniai darbuotojai? Kokių įstatymų trūksta, kad apsaugoti socialinius darbuotojams ar jiems padėti priimti dažnai nelengvus sprendimus?
– Kasdien matau, su kokiais iššūkiais susiduria socialinėje srityje dirbantys žmonės. Teisės aktų kaita, informacijos perteklius – visa tai apsunkina kasdienybę, kuri ir taip kupina emocinių bei žmogiškų dilemų. Tikiu, kad socialinio darbuotojo profesija taps labiau gerbiama ir vertinama – taip, kaip šiandien gerbiame gydytojus, mokytojus ar pareigūnus. Labai norėčiau, kad socialinis darbuotojas jaustųsi saugus, vertinamas, palaikomas. Kad atsirastų konkretūs saugikliai – pavyzdžiui, draudimas nuo nelaimingų įvykių teikiant paslaugas, tam tikros privalomos savigynos priemonės, kad pailgėtų kasmetinių atostogų trukmė, atsirastų galimybė gauti laisvo laiko psichologinei savijautai atstatyti ir panašiai. Tokių pokyčių laukčiau ateityje.
– Ko, Jūsų manymu, Biržuose socialinių paslaugų srityje dar trūksta ir ko reikėtų? Kas Jus darbe labiausiai palaiko ir suteikia motyvacijos?
– Mūsų rajone socialinių paslaugų pasiūla iš tiesų yra plati ir prieinama įvairioms amžiaus grupėms – nuo pačių mažiausių iki senjorų. Tai labai džiugina. Visgi tenka pripažinti, kad žmonėms, gyvenantiems atokesnėse rajono vietovėse, kartais būna sudėtinga šias paslaugas pasiekti – tiek dėl atstumo, tiek dėl transporto ar informacijos stokos. Be to, ne visada užtenka žmonių motyvacijos kreiptis pagalbos ar pasinaudoti siūlomomis paslaugomis.
Man asmeniškai labai svarbu, kad socialinės problemos būtų sprendžiamos ne tik tada, kai jos jau išryškėja, bet ir užkertant joms kelią iš anksto. Prevencija – tai raktas į stipresnę, sveikesnę bendruomenę. Manau, kad daugiau dėmesio reikėtų skirti žmonių švietimui, įvairioms programoms, kurios padėtų šeimoms, jaunimui ir vyresnio amžiaus žmonėms labiau rūpintis savo psichine ir fizine sveikata, stiprintų tarpusavio santykius, skatintų bendruomeniškumą ir mažintų socialinę atskirtį.
Didžiausia mano motyvacija – žmonių, kuriems padedu, nuoširdus dėkingumas. Tai ne tik įkvepia stengtis dar labiau, bet ir nuolat primena, kodėl mano darbas turi prasmę. Kartais užtenka nuoširdžiai pasakyto žodžio „ačiū“, šiltos šypsenos ar matomo teigiamo rezultato. Labai vertinu ir įstaigos direktorės supratingumą bei atvirumą. Kai esi išgirstas, kai tavo nuomonė svarbi ir pasiūlymai priimami su pagarba – tai nepaprastai stiprina pasitikėjimą savimi ir skatina augti kartu su visa komanda. Ypač branginu kolegų bendrystę. Kai darbas tampa ne tik profesine veikla, bet ir vieta, kur jautiesi laukiamas, priimtas, gerbiamas – atsiranda ypatingas ryšys. Tokia atmosfera leidžia būti savimi, jausti tikrą prasmę ir su džiaugsmu atlikti savo darbą kiekvieną dieną.
