Biržai turėjo svajonių merą. Svajonių, kurios taip ir neišsipildė. Sąjūdžio aktyvistas, turėjęs ne tik politinių ambicijų, bet ir visas būtinas lyderio savybes bei įgytą visuomenės pasitikėjimą, pasirinko verslą. Jis buvo vienas iš sėkmingos įmonės „Tyla“, savo veikla peržengusios Lietuvos ribas, įkūrėjų ir vadovų. Verslas klestėjo, ko nebuvo galima ilgą laiką pasakyti apie Biržų valdžią. Prie jos vairo stovėjo asmenys, nė iš tolo neprilygę žmonėms, kurie dėl tam tikrų priežasčių turėjo trauktis iš tiesioginės politinės veiklos. Pokalbyje su Arūnu Vaitaičiu bandėme išsiaiškinti priežastis, kas nutiko prieš tris dešimtis metų, kad po to vienas ryškiausių Biržų sąjūdiečių niekada nesiekė valdžios postų.
– Arūnai, jūs šiandien esate aktyvią sėkmingo verslo veiklą baigęs žmogus, besimėgaujantis gyvenimu. O kas buvote prieš 35 metus?
– Visų pirma, „besimėgaujantis gyvenimu“ gal ne visai tinkamas vertinimas (šypsosi – red.), teisingiau – esantis ramesnėje gyvenimo fazėje. O prieš 35 metus buvau tuometinio Buitinio gyventojų aptarnavimo kombinato (BGAK) direktoriaus pavaduotojas, VISI (Vilniaus inžinerinio statybos instituto, dabartinio (VGTU) absolventas, po truputį kylantis karjeros laiptais.
– Kokie keliai jus atvedė į Sąjūdį? Kas turėjo įvykti, kad su sovietine valdžia susijusioje šeimoje, giminėje augintas, auklėtas jaunas žmogus pasirinktų kelią, nesuderinamą su diegtomis vertybėmis, politinėmis pažiūromis? Kaip į jūsų pasirinkimą reagavo šeima?
– Tuo metu, man rodos, dauguma Lietuvos gyventojų buvo Sąjūdyje – jei ne tiesiogiai, tai širdimi. Aš ir mano šeima taip pat. Mano pažiūros subrendo savarankiškai, nes mūsų karta, skirtingai nuo mūsų tėvų, gyveno jau kitomis sąlygomis, matydama visą sovietmečio marazmą. O dėl tėvų įdiegtų vertybių – aš iš jų gavau tokias vertybes, kad galiu tik padėkoti jiems už tai.
– Jūs dalyvavote Sąjūdžio iniciatyvinės grupės Biržuose pirmajame susirinkime, kuris vyko pilies salėje. Ar prisimenate, kaip sužinojote apie rengiamą susirinkimą? Eiti į jį buvo rizikinga. Ar pamenate, kokios nuotaikos, svarstymai, įspūdžiai lydėjo apsisprendimą dalyvauti susirinkime?
– Tuometinėje darbovietėje daug bendraudavau su bendraamžiais, buvome net kažką panašaus į diskusijų klubą įkūrę. Žinoma, viskas vykdavo prisidengus partija ar komjaunimu. Dabar nepamenu kas, bet kažkas iš bendradarbių paskambino ir pranešė apie būsimą susirinkimą pilyje. Tik pamenu frazę: mums atrodo, kad jūs turėtumėte ten dalyvauti. Apie jokias rizikas tuomet tikrai negalvojau. Mūsų su žmona pažiūros buvo tokios pat, džiaugėmės permainomis, Sąjūdžiu Lietuvoje, tad klausimų, ar dalyvauti, nekilo.
– Sąjūdžio iniciatyvinės grupės kūrimas Biržuose apipintas įvairiausiais mitais. Kalbama ir apie KGB dalyvavimą šios grupės kūrime. Kaip visa tai atrodė (ar atrodo) jums?
– Nežinau, iš kur tokie mitai atsirado, aš jų nei tuomet, nei vėliau negirdėjau. Savo tuometiniais bendražygiais pasitikėjau ir nė vienas dėl to manęs nenuvylė. Man rodos, tuos mitus kūrė ir skleidė pats KGB, o gal dabar jais dalinasi kažkuo nepatenkinti ar neišrinkti kur nors tuomet ir dėl to nuskriaustais besijaučiantys.
– Buvote deleguotas į Lietuvos persitvarkymo suvažiavimą (LPS). Žvelgiant iš trijų dešimčių metų perspektyvos, kaip atrodė tas delegavimas? Kaip vyko tas procesas? Kodėl buvo išrinkti būtent tie žmonės (V. Butkus, G. Januševičius, K. Armonas, A. Bukys ir jūs). Kuo išsiskyrėte iš kitų susirinkimo dalyvių?
– Delegavimas buvo paprastas, jokio slapto balsavimo, tiesiog balsuojant salėje už pasiūlytas kandidatūras. Kodėl buvome deleguoti būtent mes? To reikėtų klausti ten dalyvavusių, pasiūliusių ir balsavusių. Man rodos, kad tie, kurie tame susirinkime pasisakė be kvietimo, buvo aktyvūs, tuos pasiūlė ir išrinko.
– Kokios detalės labiausiai įsiminė iš Biržuose (prie kino teatro „Širvėna“) vykusių palydų į LPS? Ar pamenate jausmus, pamačius, kokia biržiečių gausybė susirinko jūsų palydėti?
– Jausmai buvo pakylėti, pamačius tokią minią žmonių. Tiesiog gera buvo tarp bendraminčių, lengva buvo kalbėti tai, ką galvojai ir kuo tikėjai.
Nuotr. Felikso Grunskio
– Dalyvauti LPS suvažiavime buvo ne tik garbė, išreikštas žmonių pasitikėjimas, bet ir rizika. Juk ėjo 1988-ieji ir niekas nežinojo, kaip gali pasisukti įvykiai. Ar pamenate tuometinius savo įspūdžius, nuotaikas, aplinkinių reakcijas?
– Sąjūdžio suvažiavimas buvo ir lieka vienu iš įsimintiniausių įvykių mano gyvenime. Dar kartą kartoju: apie jokią riziką, pasekmes tada negalvojau. Išbuvome iki paryčių Sporto rūmuose. Tvyrojo tokia neapsakoma euforija, lyg jau būtume Nepriklausomoj Lietuvoj!
– Buvote išrinktas ir į Lietuvos persitvarkymo Sąjūdžio Biržų rajono tarybą. Ką pamenate iš sąjūdiečių rajoninės konferencijos ir jos metu vykusių rinkimų? Kaip manote, kodėl daugelis tuometinių aktyvių sąjūdiečių vengia dabar Biržuose vykstančių renginių, susijusių su Sąjūdžiu, valstybės šventėmis?
– Nepamenu detalių iš pirmos konferencijos. Medžiaga, protokolai yra muziejuje. Kiek pamenu, tai pasitikau ir vėliau palydėjau į autobusų stotį Kazimierą Uoką, kaip svečią, atvykusį į mūsų konferenciją (šypsosi – red.).
O dėl dalyvavimo renginiuose ir šventėse, tai nematau nieko keisto. Aš ir pats nelabai mėgstu oficialius renginius, dažniausiai organizuojamus dėl „paukščiuko“. Beje, mes su buvusiais bendražygiais Algiu Bukiu, Povilu Gasiuliu, Vladu Butkumi ir kitais turėdavome tradiciją per valstybines šventes susitikti.
– 1990 m. vasario 24 d., praėjus 50 okupacijos metų, įvyko pirmieji laisvi ir demokratiniai rinkimai į Lietuvos TSR Aukščiausiąją Tarybą. Kaip žinia, Lietuvos gyventojai savo valia suteikė išrinktiems deputatams tautos atstovų mandatą ir prievolę atstatyti Lietuvos valstybę. Tarp tų deputatų iš esmės turėjote būti ir jūs. Kas, jūsų manymu, nutiko, kad Biržų sąjūdiečiai nusprendė remti kitą kandidatę – Birutę Valionytę?
– Taip, buvau pasiūlytas kandidatu nuo Biržų sąjūdžio tarybos. Konferencijos dalyviai nusprendė kitaip. Demokratijos šventė (šypsosi – red.). Kita kandidatė, pasiūlyta tiesiog susirinkimo metu, pasirodė vertesnė, ir tiek. Na, o po konferencijos nemaža dalis sąjūdiečių (ne Tarybos narių, tik Vladas Butkus mane palaikė) buvo nelabai patenkinti ir kartu su buvusio darbo kolektyvo žmonėmis iškėlė mano kandidatūrą kaip nepriklausomo kandidato. Dalyvavau rinkimuose į AT su iš anksto nuspėjamu rezultatu. Patirtis neįkainojama! Nors galbūt dabar taip nesielgčiau…
– Jeigu neklystu, vėliau jūs nebedalyvavote jokiuose valdžios rinkimuose. Kūrėte verslą ir į politiką žvelgėte tarsi nuo atsarginių suolelio. Tuo tarpu į Biržų valdžią ilgą laiką ėjo tie, kurie nė iš tolo neprilygo nei jūsų išsilavinimui, nei politinei nuovokai, nei sumanumui. Nors daug biržiečių jus norėjo matyti mero poste, tačiau to taip ir nesulaukė. Kodėl? Trukdė praeities nuoskaudos, pažeistos ambicijos?
– Dėl to, kad savarankiškai dalyvavau AT rinkimuose, buvau formaliai pašalintas iš Biržų sąjūdžio tarybos, o už dalyvavimą Sąjūdyje jutau didelį spaudimą darbovietėje – atlyginimo mažinimas, pasiūlymai į žemesnes pareigas ir t. t., tad teko priimti tuo metu rizikingą sprendimą ir sukti į verslą, nes reikėjo rūpintis šeima. Politika liko tik diskusijoms ir kaip pilietinė pareiga balsuojant rinkimuose. Niekada neslėpiau savo pažiūrų, kalbėjau ir viešai, per Jūsų laikraštį, o dalyvauti nebebuvo noro ir laiko. Ambicijų čia mažiausiai. Be to, reikia objektyviai vertinti savo sugebėjimus ir galimybes, ir tiek.
– Kurie įvykiai, susiję su Atgimimu, Sąjūdžiu jums paliko giliausius įspūdžius? Ar yra dalykų, kurie šiandien atrodo ypač gražūs, jaudinantys, ir atvirkščiai – kurių niekada nekartotumėte?
– Giliausi įspūdžiai – iš Baltijos kelio, Sąjūdžio pradžios Lietuvoje, suvažiavimo. Po jo, jau Sąjūdžio taryboje būdamas, ne kartą važinėjau į Vilnių, Sąjūdžio būstinę, prisimenu pokalbius su prof. V. Landsbergiu būstinėje ir jam atvykus į Biržus. Susitikimai ir pokalbiai telefonu su A. Kubilium rinkimų klausimais, rinkimų koordinatorių susitikimai Kaune, Panevėžyje ir daug įsimintinų įvykių ir žmonių. Dėkoju likimui, kad teko išgyventi tą laikotarpį aktyviai dalyvaujant pačiam.
Viskas dabar atrodo gražiai, ypač iš laiko perspektyvos. Ir neigiamų dalykų neprisimenu ir nieko nekaltinu – esu ramus prieš savo sąžinę ir įsitikinimus. Elgiausi taip, kaip tada atrodė turėčiau elgtis.
– Kiek svarbi jūsų sąjūdietiška praeitis ir patirtis jūsų šeimai? Ar apie tai kalbatės su savo dukromis? Kaip jos vertina tėvelio veiklą? Ar ji veikė atžalų gyvenimo pasirinkimus, pažiūras?
– Mano šeimai viskas atrodė ir atrodo natūralu, čia net klausimų nekyla. Aš nesureikšminu savo sąjūdietiškos praeities. Daugelis mūsų ją turime, nereikia tik sureikšminti ir susireikšminti. Dėl dukrų ramus, ir su jomis, ir su žentais mūsų požiūriai į daugelį dalykų sutampa. Joms, ko gero, buvo svarbiau mano žmonos ir jos mamos – tremtinių – pamokos nei mūsų dalyvavimas Sąjūdyje. Tai buvo savaime suprantama – būtų nustebę, jei būtų kitaip.
Nuotr. Felikso Grunskio
– Gyvename laikais, kai tas pats priešas vėl kelia galvą. Dėl ko šiandien labiausiai neramu? Kur yra mūsų silpnoji pusė? Ko neišmokome per 35 metus? O dėl ko galime būti visiškai ramūs?
– Niekas taip neatgraso priešo, kaip žinojimas, kad net ir užėmus šalį jėga, žmonių tikėjimo, nusistatymo prieš juos, užgrobikus, nenugalėsi. Mūsų jėga – ne ginkluotėje, nors ir ji būtina sąlyga, o žmonių ryžte.
Silpnoji pusė yra nemažos mūsų visuomenės dalies infantilumas, deja. Jei yra balsuojančių už antivakarietiškas, atvirai prorusiškas partijas ir veikėjus, tai, vadinasi, dar tų 35 metų neužteko. Čia turbūt kaip Mozei ir 40 metų vedžiojimo po dykumą neužtenka, deja.
– Ir pabaigai klausimas – provokacija: ar už tokią Lietuvą kovojome?
– Lietuva yra tokia, kokie esame mes. Aš gyvenu tokioje Lietuvoje, kokios norėjau – laisvoje, vakarietiškoje, ES ir NATO narėje, su pakankamai aukštu išsivystymo lygiu, galimybėmis keliauti ir gyventi, kur nori pasaulyje ir t. t. Aš džiaugiuosi čia gyvendamas…
Nuotraukos iš Biržų krašto muziejaus „Sėla“ ir asmeninio A. Vaitaičio archyvo
