Jo mėgstamas posakis: judėti – tai gyventi. Judėjimo šio žmogaus gyvenime tikrai netrūksta. Du aukštojo mokslo diplomus įgijęs, pirmojoje Biržų rajono taryboje dirbęs, muitinę kūręs Arvydas Penelis šiandien žinomas kaip advokatas, futbolo klubo prezidentas. Panašu, kad 64-erių vyras lėtinti tempo neketina – be futbolo treniruočių, jis prieš dvejus metus pradėjo lankyti… šokių pamokas. Ir pokalbio metu jis nenustigo vietoje, atrodė, kad tuojau pasakys: gana kalbų – laikas prie darbų.
– Esate vienas Sąjūdžio aktyvistų, kurie matyti tų laikų nuotraukose. Jus galima atpažinti tarp Sąjūdžio mitingų, konferencijų dalyvių. Kas jus atvedė į Sąjūdį? Šeimos istorija, prigimtinės savybės, besiklosčiusios aplinkybės?
– Į šį klausimą galėčiau atsakyti trumpai: esu tikras žemaitis. Ir tuo būtų viskas pasakyta. Ir žemaitiškas būdas, ir šeimos, giminės istorija, ir besiklosčiusios aplinkybės lėmė tai, koks buvau ir kas esu.
Mano senelis, buvęs pašto viršininkas, palaikė ryšius su knygnešiais. Kad išvengtų caro valdžios represijų, buvo priverstas bėgti į Ameriką. Kitas senelis buvo vienas iš tų, kurie statė Kretingos evangelikų liuteronų bažnyčią. Jis, pasiturintis ūkininkas, rėmė šią bendruomenę ir buvo aktyvus jos narys (dabar tą tradiciją tęsia mano seserys, įsijungusios į liuteronų bažnyčios veiklą). Dalis mūsų mamos šeimos buvo ištremta į Sibirą, jos brolis buvo vadinamasis baltaraištis. Tėvo sesuo, medikė, pokaryje padėjo partizanams. Ji Sibiro tremtį pasirinko pati – vyko paskui savo būsimą vyrą, nepriklausomos Lietuvos karininką.
Žinoma, tų šeimos, giminės istorijų mums, vaikams, tuomet niekas nepasakojo. Niekas šeimoje nedraudė man būti ir spaliuku, ir pionieriumi, ir komjaunuoliu. Tik keistai atrodydavo nuolatinis tėvo klausymasis Amerikos balso.
Vėliau atėjo aiškus suvokimas, kad toje santvarkoje akivaizdžiai kažkas yra negerai. O paskui atsirado galimybė pasakyti, ką manai, ir dar netgi imtis veiksmų viską keisti.
– Kur jūs dirbote tuo metu, kai Lietuvoje prasidėjo Atgimimas? Kokiai Sąjūdžio grupei priklausėte?
– Dirbau Biržų rajono Karolio Požėlos vardo kolūkyje inžinieriumi-mechaniku. Įkūriau šio kolūkio Sąjūdžio grupę ir jai vadovavau.
– O kaip žemaitis atsidūrė Biržų rajone?
– Na, aš irgi tęsiu giminės tradicijas. Esu meilės tremtinys. Po studijų tuometinėje Žemės ūkio akademijoje turėjau grįžti į Žemaitiją, Grūšlaukio kolūkį, kuris man buvo skyręs stipendiją.
Bet žmona ten vykti nesutiko. Tai mane „išpirko“ Obelaukiai. Taip sakant, nuo grūšių prie obuolių…
Kolūkyje patyriau sovietinį marazmą visu gražumu. Neįtikėtina, kad kažkokios traktoriaus detalės reikėdavo važiuoti į Rusijos gilumą, prisikrovus visokių lietuviškų gėrybių.
– Bandau įsivaizduoti, kaip kolūkyje galėjo būti kuriama Sąjūdžio grupė. Kaip į tai reagavo kolūkio vadovai, eiliniai kolūkiečiai? Pamenate pirmuosius kolūkio žmones, kurie įsijungė į Sąjūdžio grupę? Kokios veiklos ėmėtės?
– Kolūkio vadovas A. Džiūvė buvo akivaizdžiai išsigandęs, nes suprato, kad artimiausiu metu kažkas pasikeis ir jis praras savo įtaką, kurią dešimtmečius kūrė sovietmečiu galiojusiais būdais. Kolūkiečiai reagavo ramiai, tačiau labai palaikė mane, nes kalbėjau tai, kas jiems skaudėjo ir rūpėjo. Pirmieji prie Sąjūdžio prisijungė dabar jau šviesios atminties vyr. veterinaras Antanas Kubilius ir inžinierius-mechanikas Algis Kairys. Manau, jie tikrai buvo drąsūs tai darydami ir taip pat norėjo permainų. Jie padėjo ir organizuojant darbus Baltijos kelio atkarpoje, už kurią buvau atsakingas.
– Jūs dalyvavote ne vienoje konferencijoje – Biržų rajono sąjūdžio grupių, žemdirbių. Ką iš jų pamenate? Ir apskritai, kurie prisiminimai apie Sąjūdžio metus Biržuose ir save Sąjūdyje ryškiausi? Kokie įvykiai, žmonės labiausiai įsiminė?
– Pirmiausia įsiminė visų ten susirinkusių žmonių tikėjimas tuo, ką darėme. Toks jausmas – tokio tikėjimo ir tokios bendrystės – mano gyvenime buvo tik kartą. Visi tada suprato, kad vyksta kažkas ypatinga, ir nežinia, kaip viskas pasibaigs, bet sykiu suvokė, kad pavyks, jei visi būsime kartu. Todėl įvykiai rutuliojosi greitai, euforinėje būsenoje, bet kokie darbai pasidarydavo lengvai, nes buvo atliekami visa širdimi.
Kurie konkretūs įvykiai buvo ryškiausi, sunku pasakyti, nes bet koks veiksmas, kad ir nedidelis, buvo įkvepiantis. Konkrečių žmonių taip pat negalėčiau išskirti – visi, dalyvavę tame judėjime, atrodė reikšmingi ir patikimi. O pats ryškiausias įvykis – tai Baltijos kelio organizavimas ir dalyvavimas jame.
– Kaip sutikote žinią apie paskelbtą Lietuvos nepriklausomybę? Pamenate tas akimirkas?
– Taip, pamenu. Su žmona Rasa buvome namuose. Tuo metu gyvenome Kilučių kaime. Per „Šilelį“ atidžiai stebėjome Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo posėdį. Buvome pakilios nuotaikos, sveikinome vienas kitą, iš to džiaugsmo net pasibučiavome. Tai buvo pirmasis mūsų bučinys laisvoje Lietuvoje (juokiasi – red.).
– Esate viešai kalbėjęs, kaip jus paveikė Sausio 13-osios įvykiai. Priminkite, kur jūs buvote tuo metu.
– Sausio 13-osios naktį buvau prie Seimo rūmų su visais tuo metu ten buvusiais biržiečiais. Dar ir dabar akyse stovi, kaip prie vienos iš Seimo rūmų kolonos plevena aukštai iškelta Biržų miesto vėliava, kurią laiko vienas iš biržiečių. Nepamirštamos akimirkos, kai paskelbiama, jog prie Seimo rūmų artinasi tankai, kaip prašoma iš aikštės trauktis moterims ir vaikams, o žmonės tik dar tvirčiau susikimba rankomis…
Žmona su aštuonmete dukra ir šešiamečiu sūnumi tą naktį buvo likę namuose. Ji nežinojo, kurioje vietoje per tuos įvykius aš buvau. Žinodama mano charakterį ji buvo įsitikinusi, kad buvau nulėkęs prie televizijos bokšto, kur žuvo žmonės. Rytą po Sausio 13-osios įvykių ji su mažais vaikais iš Kilučių pėsčia ėjo į Biržus, kur į aikštę rinkosi žmonės, kad sužinotų, ar mes gyvi. Šie įvykiai palietė vaikus. Dukra Ieva sukūrė eilėraštį, kurį spausdino tuometinis Lietuvos laikraštis vaikams, o sūnus Vytis pasisakydamas savo vardą vis pridėdavo, kad jis – karžygis.
– Buvote išrinktas į pirmąją nepriklausomos Lietuvos Biržų rajono tarybą. Kūrėte Biržų muitinę, prie kurios buvo prijungtas Pasvalys ir Panevėžys, buvote jos vadovas. Muitinė buvo kuriama tuo metu, kai pasienyje su Latvija siautė OMON‘as (specialiosios paskirties mobilus būrys, veikęs Tarybų Sąjungoje). Kokie to meto įvykiai labiausiai įsirėžė į atmintį?
– Pirmiausia įsiminė rinkimai į Biržų rajono tarybą. Tuo metu mane labai palaikė Obelaukių ir Kilučių kaimų žmonės. Už tai esu jiems labai dėkingas. Tų kaimų gyventojai man iki šiol yra geriausi draugai. Darbas taryboje kažkaip ypatingai neįstrigo – kadangi buvo pasiektas svarbiausias tikslas – atkurta Lietuvos nepriklausomybė, čia prasidėjo rutininis darbas įtvirtinant tai, kas pasiekta. Aišku, daugiausiai įsiminė tarybos pirmininko rinkimų peripetijos.
Man gana greitai pasiūlė kurti Biržuose muitinę. Procesas prasidėjo nuo nulio. Tai darbas rajono taryboje nuėjo į „šoną“. Kuriant muitinę įsiminė žmonių priėmimo į darbą procesas. Tai buvo kažkas neįtikėtino, nes ateidavo įvairiausių specialybių ir charakterių žmonės, net nesuprasdami, kas čia bus ir kas jų laukia. Ir tai labai greitai pajuto, kai juos pradėjo vaikyti, mušti ir deginti Rygos omonininkai. Todėl to meto į darbą priimti žmonės ir bendras darbas su jais daugiausia ir įsiminė. Naudodamasis proga noriu padėkoti visiems pirmiesiems Biržų muitinės muitininkams ir administracijos darbuotojams už tą drąsą ir pasiaukojimą, kurią tada parodė.
Taip pat įsiminė muitinės postų statybų darbai. Kadangi puolė priešas, tai darbo vietas atstodavo statybiniai vagonėliai, kuriuos keitėme dažnai, nes nuolat juos degindavo omonas.
Beje, iki vagonėlių Lietuvos-Latvijos pasienyje vienu metu stovėjo tik toks medinis stalas (panašus į valgomojo) ir kėdės. Neįtikėtina, bet taip atrodė pirmieji mūsų postai. Ir reikia tik įsivaizduoti, kaip reaguodavo automobilių, kuriuos stabdėme, vairuotojai ir keleiviai. Dabar atrodo, kad tai buvo ne realybė, o kažkoks kino filmas. Įsiminė perversmas Maskvoje, kai buvo nušalintas M. Gorbačiovas. Turėjome budėti Vilniuje, važiavome muitinės autobusiuku, tokiu visišku klederu. Tada tikrai grėsė realus pavojus ne tik visiems pareigūnams, bet ir jų šeimoms. Tad buvo kuriami pasislėpimo planai. Buvome įspėti slėpti šeimas. Tai mes savo vaikus išvežėme į Rokiškį pas žmonos seserį. Aš ir žmona beldėmės į Martinonių butą Biržuose. Rimantą gerai pažinojau iš kolūkio laikų – vienu metu aš ten buvau profsąjungos pirmininkas, o jis – kompartijos sekretorius. Martinonių namų durys mums buvo draugiškai atvertos. Tokie momentai nepasimiršta…
– Kaip į jūsų veiklą Sąjūdžio ir pirmaisiais Nepriklausomybės metais reagavo šeima?
– Su žmona buvome bendraminčiai. Ji irgi dalyvavo Sąjūdžio veikloje. Vaikai buvo maži, bet mes juos vesdavomės į mitingus ir kitus renginius, susijusius su Atgimimu. Vežėmės ir į Baltijos kelią. Tas dalyvavimas jiems buvo įsimintinas. Iš renginių į namus grįžusi Ievutė puošdavosi tautiniais drabužiais, degdavo žvakutę, rengdavo mums pasirodymus. Už vakarėlio rekvizitus būdavo atsakingas Vytis.
– Kaip klostėsi tolesnė jūsų profesinė, politinė veikla Nepriklausomoje Lietuvoje? Ar keitėsi jūsų politinės pažiūros? Kaip jūsų sąjūdietišką praeitį vertina atžalos dabar? Kokius gyvenimo kelius jos rinkosi?
– Po truputį Biržų muitinė tapo Panevėžio muitine. Vadovavimą perėmė kiti žmonės. Pasikeitė visa aplinka. Todėl 1996 metais perėjau į privatų verslą. Dar studijų akademijoje metais įsitikinau, kad žemės ūkis nėra mano pašaukimas. Todėl dirbdamas kolūkyje pradėjau studijuoti teisę. Apie ją svajojau dar vaikystėje, bet kaimo draugai, baigę vidurinę, stojo į akademiją, aš – irgi su jais.
Dėl įtempto darbo muitinėje teko nutraukti mokslus. Vėliau studijas atnaujinau, jas baigiau 2001 metais. Nuo tada dirbu advokatu.
Mano politinės pažiūros niekada nesikeitė. Visada buvau liberalių pažiūrų, visada palaikau dešiniąsias partijas.
Atžalos taip pat balsuoja arba už konservatorius, arba už liberalus. Jie domisi politiniais procesais, yra pilietiški. Studijų metais dukra buvo Vilniaus liberalaus jaunimo organizacijos pirmininke.
Ieva baigė politikos mokslus, Vytis – tarptautinio verslo. Abu gyvena Vilniuje. Anūkė Unė ypatingomis progomis kelia tris vėliavėles – Trispalvę, Biržų ir Ukrainos.
– Jūs esate vienas iš tų sąjūdiečių, kurie neina į renginius, skirtus Sąjūdžio sukaktims paminėti. Kodėl? Ar reikėtų tokių renginių?
– Yra dvejopo tipo žmonės – vieni dalyvauja įvykiuose, juos generuoja, kiti – juos mini, reflektuoja ir t. t. Aš esu pirmojo tipo, veiksmo žmogus. Paminėjimo renginiai man neatrodo tokie svarbūs, kaip dalyvavimas veiksme. Bet apskritai renginiai reikalingi, kad nebūtų pamiršta istorija, kad būtų ugdoma jaunoji karta.
Šiaip tokio tipo renginiai man kelia emocijas. Prieš keletą metų su anūke buvome renginyje prie Seimo, tai kylant Trispalvei abu su žmona sunkiai tramdėme jaudulį.
Jeigu kiltų realus pavojus, neabejotinai stočiau į pirmas gretas ginti Tėvynės.
– Atrodo, kad jūs tam pasiruošęs ne tik dvasiškai, bet ir fiziškai. Esate įkopęs į septintą dešimtį, bet vis dar sportiškas, matomas futbolo aikštėje ir ne tik su veteranais. Ar tiesa, kad kai kurie vaikinukai sako norintys būti panašūs į jus?
– Jeigu kam nors esu pavyzdys, vadinasi, gyventa ne veltui.
O futbolą pamėgau nuo vaikystės. Sporto aikštėje pamirštu visus kasdienius rūpesčius, nes tuo metu rūpi tik komandos rezultatas. Žaisdamas futbolą jaučiuosi laimingas.
Biržų futbolo klubas „Širvėna“ išrinko mane prezidentu. Jaučiu didelę atsakomybę, tačiau kartu džiaugiuosi, kad turiu galimybę prisidėti prie šio nuostabaus žaidimo plėtojimo Biržuose.
– Sąjūdiečiai tradiciškai klausiami ir apie dabartinę Lietuvos situaciją. Dėl ko labiausiai neramu? Kur yra mūsų silpnoji pusė? O dėl ko galime būti visiškai ramūs?
– Lietuva šiuo metu tebėra realios demokratijos kūrimosi stadijoje. Buvusi 50 metų okupacija paliko tokį gilų randą žmonėse, kad jam užgyti, manau, reikės dar pusšimčio metų. Mūsų silpnoji pusė – mumyse esantis vergas. Bet tai ilgainiui išnyks. Viskam savas laikas.
Neramu dėl Rusijos grėsmės ir mūsų (ne)pasirengimo tą grėsmę atlaikyti. Neramu dėl Ukrainos, kuri kovoja už savo ir mūsų laisvę.
Ir gėda dėl žemaičių, kurie balsuoja už paksus ir žemaitaičius.
– ŠR kalbinti sąjūdiečiai turi atsakyti ir į provokuojantį klausimą: ar už tokią Lietuvą kovojote?
– Aš ir Sąjūdžio metais, ir dabar kasdieniu darbu kovoju (nežinau, ar tam įvardyti pakankamai tikslus žodis) už tokią Lietuvą, kurioje būtų neribotos galimybės kūrybai, savirealizacijai. Šalyje vyksta demokratijos kūrimosi procesas, kuris būna ir skausmingas. Bet jei nebūtų problemų – turbūt nebūtų įdomu ir gyventi.
Nuotraukos iš Biržų krašto muziejaus „Sėla“ archyvų ir asmeninio A. Penelio albumo
