Gruodžio 6 dieną Prezidento Valdo Adamkaus bibliotekoje – muziejuje Kaune vyko jau trečiasis Sąjūdžio istorinės atminties ir paveldo išsaugojimo seminaras bei parodos „Sąjūdžio Lietuva: Žalios žolės galia“ pristatymas. Ir nors neišvengiamai kartojasi moksliniai, dalykiniai terminai, iš tiesų susitikimas buvo itin gyvas, laisvas. Drąsios kalbėjusių improvizacijos, kritiško proto galia kėlė aštrius klausimus ir stiprino viltį, kad galima – reikia – būtina diskutuoti apie svarbius dalykus, kurie kuria mūsų tikrąją tapatybę. Nebijoti. Neatsiprašinėti. Atsiplėšti nuo trinkelių, kaimo gelbėjimo, iškreiptos, niekur nevedančios konkurencijos. Galbūt Sąjūdžio tema vėl sutelktų rimtoms diskusijoms, ko iš tiesų trūksta žmonėms, prie ko reikėtų sugrįžti. Tai pirmiausia yra lyderystės užduotis. Ir nebūtinai valdžios.
Sąjūdis – mūsų tapatybės pagrindas
Politologas dr. Rytis Bulota prisiminė Sąjūdžio gimimą. Anot jo, niekas net Vakaruose nesitikėjo tokio judėjimo, į TSRS buvo žiūrima kaip į monolitą. Sąjūdžio pagrindas buvo nacionalizmas. Nereikia bijoti šitos formuluotės, nes tikrasis nacionalizmas ir yra, kai tautinis ir politinis vienetai sutampa. Kad atsirastų pilietinė visuomenė, sąjūdis pereidamas iš latentinės fazės į aktyviąją išnaudojo ir politinę galimybę (valdžią). Visada labai svarbi buvo savivoka, kad esame Europos dalis.
VDU docentas dr. Kastytis Antanaitis teigė, kad gyventi totalitarinėje valstybėje ir būti su ja nesusijus – neįmanoma. Krizė buvo kompleksinė, vis dėlto labiausiai įkyrėjo akivaizdi dviveidystė: ką saugojo, tą ir vogė. Be to, rusų propagandistas ir dabar pasakytų, kad bet kokiu atveju yra nors neigiamas, bet augimas. Daug kalbėta apie lyderystės krizę, pirmuosius komunistų partijos sekretorius „iki visiško Songailos“. Tai buvo senių valdžia, ne visai tame pasaulyje gyvenančių. Bukas sovietinis rusinimas, Černobylio avarija galutinai palaidojo tariamą sistemos rūpestį žmogumi, gamta, ekologija. Sąjūdžio lyderiais 1988 metais tapo žmonės, jau užsitarnavę pagarbą visuomenėje, kažką reikšmingo nuveikę, pasiekę savo srityje.
Pasak istoriko Kęstučio Bartkevičiaus, 1988 metais pakilo du milijonai lietuvių, iš daugiabučių virtuvių jie išėjo kalbėtis į stadionus. Vėliau žmonės vis dėlto grįžo į savo privačią erdvę. Kodėl?
Tikroji atmintis – namų altorėliai
Kauno istorikai ir visuomenininkai, siekiantys išsaugoti Sąjūdžio paveldą, parengė parodą „Sąjūdžio Lietuva: Žalios žolės galia“. Nuotraukos, plakatai, laikraščiai eksponuojami tokiuose pačiuose stenduose, kokiuose Atgimimo pradžioje kabėjo Sąjūdžio spauda, pranešimai. Po Šv. Kalėdų paroda pradės kelionę po Lietuvą. Profesorius Egidijus Aleksandravičius išreiškė viltį, kad ši paroda bus papildoma vietiniais eksponatais.
Akademikas, VDU profesorius Egidijus Aleksandravičius kvietė visus įsitraukti į atminties sąjūdį. Kiekvieno lietuvio namuose galėtų būti simbolinis altorėlis su Sąjūdžio, Lietuvos simbolika: „Bet reikia mesti iš galvos, kad be valdžios pinigų ar rėmimo nieko negalima padaryti Tai vis iš sovietmečio besivelkantys įsivaizdavimai. Viskas prasideda nuo žmogaus asmeninės pastangos. Šeimos, giminės ar asmeniniai garbės altorėliai gali tapti vienijančiu, į draugijas telkiančiu dalyku“.
Sukrečiantis paviršutiniškumas
Esminė, vienijanti diskusijos tema vis dėlto buvo ne Sąjūdžio istorija, o tos istorijos įprasminimas, tąsa. Kaip istorinį reiškinį paversti muziejine, asmenine vertybe, kaip įtaigiai perteikti ne tik faktus, bet ir buvusią emociją? Pasak prof. E. Aleksandravičiaus, yra galvoskaudis dėl sovietizmo supratimo, klastingų žmonių tarpusavio santykių ir sukrečiančio paviršutiniškumo. Sąjūdžio prisiminimai, paveldas turi turėti prasmę ateičiai, turi padėti atpažinti politines bjaurastis ir padėti nepasiduoti. Deja, nauja generacija, greitasis žinojimas, juodai balta optika verčia ieškoti įtaigesnių formų.
Seminare dalyvavę istorikai, visuomenininkai, muziejininkai iš Kauno, Vilniaus, Biržų, Utenos, Ukmergės, Lukšių, Tauragės sutarė dėl keliaujančios parodos ir vietinių Sąjūdžio eksponatų bendro pristatymo. Bet dar svarbiau, ko gero, aktyvinti tą istorinę atmintį ir Biržuose. Muziejaus ekspozicijoje ir interneto svetainėje pristatomas Laisvės kelias, planuojama išleisti leidinį, bet ar to užtenka?
Manyčiau, laukia susitikimai su Biržų sąjūdiečiais (Vladas Butkus ir Arūnas Vaitaitis dalyvavo seminare), istorikais, visuomenininkais dėl bendros veiklos. Galbūt ne veltui pasirinkta žalios žolės metafora? Žolė prasikala pro ledą, žvyrą, betoną, dykumos smėlį.
Irutė Varzienė, Biržų krašto muziejus „Sėla“
