Vabalninke gyvenantis trisdešimtmetis Pijus Gabrielius Indriliūnas karą Ukrainoje stebi nuo 2014-ųjų. Jis sako seniai ieškojęs galimybių, kaip galėtų prisidėti prie paramos prieš Rusijos invaziją kovojantiems ukrainiečiams. Vyras prisijungė prie fondo, kuris gabena automobilius Ukrainos kariams ir užsiimantiems kariuomenės logistika. „Tai, ką mes darome, yra lašas jūroje. Bet tai tam tikras atitolinimas tos invazijos, kuri gresia mums. Jei mes nepadėsime broliams ir sesėms ukrainiečiams, bus tas pats pas mus. Jei rusai ateis, čia neliks nieko. Jie mus laiko vakariečiais ir vienais didžiausių savo priešų“, – įsitikinęs vabalninkietis.
Pasisiūlė – ir išvažiavo
Pijus Gabrielius Indriliūnas įdėmiai sekė įvykius Ukrainoje nuo 2014 metų, kai buvo okupuotas Krymas. Jis sako nežinojęs, kuo galėtų užsiimti, kad paremtų Ukrainos kovotojus. Jo mama, socialinė pedagogė Vilma Indriliūnaitė, rėmė Ukrainos kovotojus pinigais, rinko paramą, mezgė kojines ir jas siuntė šąlantiems ukrainiečiams.
Vaikinas sužinojo apie viešąją įstaigą – Tarptautinį Ukrainos draugų fondą. Jis užsiima automobilių ir kitos paramos gabenimu Ukrainoje kovojantiems kariams. Tam itin reikalingi savanoriai vairuotojai.
„Vos pasisiūliau fondo vadovui Valdui Bartkevičiui, ir jau po savaitės išvažiavau“, – pasakojo vabalninkietis.
Jis jau dalyvavo keliose misijose, bet labiausiai įsiminė paskutinė, per praėjusias Naujųjų metų šventes, kai buvo sužalotas jų fondo vadovas.
Pijus pasakojo, kad automobiliai į Ukrainą varomi savo eiga, nes taip yra pigiau. Be to, kelyje jie išbandomi ir paaiškėja, ar tikrai tinka tarnauti. Yra buvę atvejų, kai pakelyje automobiliai sugedo, juos teko remontuoti.
Automobiliai skirti kariams ir tiems, kuria užsiima kariuomenės aprūpinimu bei logistika.
Vyras griežtai paneigė skleidžiamus gandus, jog lietuvių nuvaryti automobiliai ukrainiečiams gali būti pardavinėjami.
„Jei parduotume, kariai viešai nedėkotų, neskelbtų viešoje erdvėje nuotraukų ir gražiai pagal jų galimybes susuktų filmų“,- įsitikinęs P. Indriliūnas.
Ir dar – žodis „volontioras“ (savanoris-aut. past.) Ukrainoje atveria daug vartų ir durų. Jie, ypač lietuviai, yra labai vertinami, mylimi ir globojami.
Artėjant prie fronto vaizdas keičiasi
Pijus sako, kad ukrainiečiams labiausiai reikia pravažumu garsėjančių pikapų. Bet tinka ir kitokie automobiliai, nes savanoriams teko sutikti karius aprūpinančių žmonių, kurie vaikšto pėsčiomis. Pijui teko gabenti ir greitosios medicinos pagalbos tarnybos automobilį.
Vaikinas pasakojo, kad savanoriaudamas matė įvairiausių žmonių. Ukrainoje, anot jo, kariauja visi – nuo invalido iki muzikos žvaigždės. Kur pasidairai ir pasiklausai, regi vien sutiktų žmonių negandas, išgirsti baisias jų istorijas, išklausai apie išdraskytus likimus.
Vabalninkiečiui nemažai teko bendrauti su karo technikos remontininku Dmitro. Tapo akivaizdu, kad žmonės rimtai nusiteikę kovoti, fronte kai kurie tarnauja ištisomis šeimomis.
Pijus pasakojo, kad Ukrainoje verda skirtingi gyvenimai. Vos įvažiavus atrodo, kad jokio karo nėra. Prekybos centrai pilni žmonių, jie vaišinasi kavinėse, apsipirkinėja.
Tiesa, prieš Naujuosius rimtos šventinės nuotaikos nebuvo juntama. Jei kur ir švietė eglutė, tai jų buvo vienetai. Mat visi žino, kad priešas gali reaguoti į šviesos šaltinį ir pradėti jį sprogdinti. Taip nutinka daugiabučiuose – vos išvysta šviečiančią lemputę, iškart atskrenda priešo dronai.
Artėjant prie fronto vaizdas keičiasi. Daugėja karių gatvėse, karinės technikos. Tarkim, 30 kilometrų nuo fronto esančiame Charkove nuolat girdėjo įspėjamąsias sirenas. Prie jų gyventojai jau įpratę ir beveik nereaguoja.
Kai Pijus pirmą kartą lankėsi šiame mieste, dar nebuvo komendanto valandos. O kai nuvyko antrą kartą jai įsigaliojus, miestas buvo akivaizdžiai pasikeitęs. Čia nesimatė nei automobilių, nei žmonių judėjimo, buvo išjungtos šviesos.
„Toks miestas – vaiduoklis. Net viešbutis apšviestas tik tiek, kad matytum, kur įeiti. Mūsų prašė automobilius pastatyti toliau nuo viešbučio, kad niekam nekiltų minčių į juos pasikėsinti“, – pasakojo Pijus.
Krematorske jie išgirdo ne tik įspėjančią sireną, bet girdėjo ir bombardavimą. O labiausiai karo nuotaikas pajuto Iziume, kur nugriauti tiltai, subombarduoti namai tapę vaiduokliais.
Fondo vadovui sužalojo ranką
Lietuvos savanoriai ne kartą yra mokyti, kaip turi elgtis ne tik netoli fronto linijos, bet ir toliau nuo jos. Juk niekada nežinai, kada gali nutikti bėda.
Vieni kolegos pafrontėje prie Pokrovsko pasiklydo. Laimė, buvo rūkas, nes kitaip būtų sulaukę į juos atskrendančio priešo drono. Pavyko – suspėjo laiku pasitraukti.
Savanoriai žino, kad išlipus iš automobilio negalima eiti toliau nuo jo į pakelę, nes yra pavojus užlipti ant minos.
Taip nutiko, kad į bėdą paskutinės misijos metu pakliuvo pats paramos fondo vadovas Valdas Bartkevičius. Jie dalyvavo toje pačioje misijoje, tik automobilius vežė į skirtingas vietas.
V. Bartkevičius paėmė į rankas ryškų paketą, kuris sprogo. Buvo stipriai sužalota jo ranka, prireikė mikrochirurgų pagalbos.
Nelaimė atsitiko toliau nuo fronto linijos, kur atrodė, jog saugu. Vėliau paaiškėjo, kad rusų kolaborantai tokius paketus padeda, kad sužalotų ukrainiečiams padedančius savanorius.
Vyras, padedamas ukrainiečių, atsidūrė ligoninėje. Medikai darė viską, kad jam išgelbėtų ranką.
Apie fondo vadovui nutikusią nelaimę Pijus sužinojo, kai jam paskambino telefonu bendražygis. Tuo metu jis su kitais savanoriais gabeno automobilį kariams.
Vabalninkietis sako, kad žinia jį itin sukrėtė. Jis labai jaudinosi dėl kolegos sveikatos būklės.
„Dėl savęs nebijojau ir nebijosiu. O Valdas – pagrindinis fondo žmogus. Jis turi visus ryšius, be jo dingsta visa misija“, – kalbėjo pašnekovas.
Tuo pačiu jis sakė dar kartą suvokęs, koks savanorių darbas yra pavojingas ir kaip visi yra vos per akimirką nuo galinčios įvykti tragedijos.
Nepasiduoti propagandai
Ką lietuviai galėtų padaryti, kad labiau padėtų kariaujantiems ukrainiečiams?
„Nepasiduoti propagandai, skleidžiamai rusų ir jiems prijaučiančių. Vyksta žmonių, net tų pačių savanorių kiršinimas, priešinimas“, – sako vyras.
Kalbėdamas apie tai su kolegomis savanoriais jis sako matantis, kad Lietuvoje yra vienintelė partija, kuri kalba tai, kaip yra, ir atitinka savo propaguojamas vertybes. Anot vaikino, tai Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų partija. Visi kiti, jo įsitikinimu, yra „vatos palaikytojai“. Todėl jis svarsto įsijungti į minėtos partijos gretas.
Dar vyras svarsto apie tai, kad turime išmokti pažinti planuojamus sabotažus ir piktus rusų kėslus. Jo įsitikinimu, reikia atsisakyti rusų kalbos kasdieniame ir viešajame gyvenime, ką daro ir dalis sutiktų ukrainiečių.
Pijus svarsto, kad parama maža nebūna. Lietuviai prie jos gali prisidėti pervesdami nors po kelis eurus Ukrainai padedantiems fondams. Gali prisijungti prie pinančiųjų maskuojančius tinklus ar liejančių žvakes frontui. Jis pats sako matęs, kaip tie daiktai yra reikalingi. Dar galima atiduoti savo nebenaudojamus automobilius.
Pijus svarsto šiuo metu surasti tokį darbą, kad galėtų netrukdomai išvažiuoti į misijas Ukrainoje. Nors supranta, kad ne visi darbdaviai norėtų neplanuotai kelioms savaitėms išleisti savo darbuotoją. Iki šiol vaikinas dirbo užsienio šalyse. Uždirbti pinigai jam leisdavo vykti į misijas.
Ukrainoje – Lietuvos istorijos atgarsiai
„Būdamas Ukrainoje dar kartą suvokiau Lietuvos istorijos atgarsius. Atsinaujino visa, ką vaikystėje girdėdavau apie mūsų krašto istoriją. Viskas grįžo per Ukrainą, ir netgi baisiau“, – sako jis.
Todėl visi, kas neabejingi ir nori prisidėti prie veiklos, atitolinančios priešo invaziją į Lietuvą, prašomi paaukoti Tarptautiniam Ukrainos draugų fondui. Sąskaitos Nr. LT 337300010175616216.
