Pažintis su biržiečių šeima, pelkėtą sklypą pavertusia gyvybinga oaze. Joje – artimais ryšiais siejamų žmonių gyvenimas, lydimas iš kartos į kartą perduodamo darbštumo bei meilės geno.
Namų jaukumo ir verslo zona
Kilučių ežero pakrantėje esančiame 40 arų žemės sklype šeimininkauja Kliaugų šeima – Ramūnas su Gitana bei jų atžalos – Marius ir Magdalena.
22 arus užima šeimos gyvenamasis namas, ūkio pastatas su pirtimi, šiltnamis bei idealiai tvarkoma aplinka. Suformuotos spygliuočių ir žydinčių augalų juostos, aplink kurias nepailstamai zuja veją prižiūrintis robotas. Čia pat – savo jėgomis įsirengtas ir kartu su kaimynais puoselėjamas tvenkinys. Švariame vandenyje šokinėja žuvys, pakrante vaikšto baltieji garniai. Šiuo senelių sukurtu grožiu vasarą džiaugiasi anūkai – užsienyje gyvenančios dukters Miglės vaikai – Lukas ir Maiklas.
Prie namų zonos prigludęs, plika akimi nematomas, tačiau vaizdo kameromis stebimas medelynas. Jis įkurtas 18 arų dydžio sklype ir stulbina augalų įvairove bei tvarkingumu. Medelyne robotų nėra. Visi darbai, išskyrus laistymą, atliekami šeimininkų jėgomis. Kiek tų jėgų reikalauja tūkstančiais skaičiuojamų augalų atsivežimas, persodinimas, priežiūra bei realizavimas, žino tik puoselėjantys panašų verslą.
Grįžimo į Lietuvą motyvas
36 metų Marius – vyriausioji šeimos atžala. Užsienyje 15 metų gyvenęs ir dirbęs Kliaugų sūnus grįžo į Lietuvą. Po 4 metų darbo Anglijoje vyras 11 metų dirbo Kopenhagoje (Danija), čia sutiko studijuojančią lietuvę. Poros planuose – gyvenimas Biržuose. Pasiteiravus, ar visi tilptų gražiuose namuose Kilučių gatvėje, Marius su mama Gitana nusijuokia – abu tvirtina, kad jauni žmonės turėtų gyventi atskirai. Jeigu nugalėtų Vilniaus trauka, šeimos verslo atžvilgiu Marius bėdos nemato. Sako, kad tokie atstumai, kaip Vilnius – Biržai, esantys juokingi.
Su klientų aptarnavimu dirbantis Marius į augalų pasaulio paslaptis sako „įsijungęs“ gal prieš ketverius metus. „Sukūriau tinklalapį, galėjau prisidėti prie tėvų veiklos. Pamilau šitą darbą ir tai tapo pagrindiniu motyvu grįžti į Lietuvą“, – kalba jaunas vyras.
Tai, kas nematoma akimis
Šeimos vadinamajame mini medelyne – atkaklaus kasdienio darbo, rūpesčio, kantrybės ir, aišku, meilės augalams rezultatai.
Tai ne tik kelionės po parodas ieškant įvairovės, naujovių, ne tik gabenimas į medelyną ir prekyvietes, bet ir sodinimas, laistymas, tręšimas.
„Net neįsivaizduojate, kiek daug mes sodiname. Dabar mes pardavėme 10 tūkstančių mažų vazonėlių su augalais, kad žmonės juos galėtų sodinti. Mes patys iš mažų į didelius – 5, 10 ar 20 litrų – vazonus sodiname.
Juk viską atsivežame mažuose indeliuose, o žmonės nori didelių augalų“, – kalba Gitana. Ramūnas priduria, kad dideliuose vazonuose augalų vežtis neapsimoka – jų įsigijimo kaina labai didelė. Augalus tenka persodinti ir auginti. Pasak Ramūno, ne vieną reisą į durpynus tenka padaryti atsivežant gruntą.
„Kone viską patys persisodiname ir dar paauginame, nes žmonės nori kokybiško, gražaus ir didelio augalo. Pirkėjams grožio reikia „čia ir dabar“, – sako Gitana.
„Ir dar pigaus. Kitaip tariant, nori „merso“, bet už „zazo“ kainą“, – su šypsena taria Ramūnas.
Mariui tenka užsiimti ne tik internetine klientų paieška ar pirkimais bei pardavimais. Basomis po medelyną lakstantis vaikinas sako neišvengiamai į žemę nardinantis ir rankas. Nepakeičiamo rankų darbo medelyne yra labai daug ir nuolat.
Vertingiausios pamokos – patirtys
Pokalbio laiko Marius rado ką tik baigęs tręšti tujas, kad nepradėtų geltonuoti. Patręšti reikia kiekvieną tujų medelį, kuris geltonuoja ne tik dėl anomalijų, bet ir dėl maisto stokos. Jeigu nėra maisto, augalas skursta. Šeima trąšoms išleidžia daug pinigų – perka tik labai geros kokybės medžiagas. Augalai laistomi geru tvenkinio vandeniu.
Pavasarį ištikusį masišką augmenijos išdegimą medelyno savininkai vadina anomalija. Jos baisius padarinius Ramūnui šį pavasarį teko matyti užsakymus vežant į pamarį – Klaipėdą, kur buvo mažai sniego. Spygliuočiai ten nugeltonavę iki pat žemės.
Kliaugos žiemą savo medelyne valė sniegą nuo tujų, kėnių ir kitų augalų – taip juos gelbėjo nuo išlaužymo. Tačiau sako, kad klydo. „Ką nuvalėme, viskas nugeltonavo. Viską darė sausio, vasario saulė. Augalai miega, o saulė juos kaitina iki rudumo“, – kalba Ramūnas.
Į augalų paslaptis besigilinantis ir žinių informacinių technologijų pagalba besisemiantis Marius sako, kad patirtys natūroje ir praktiniai įgūdžiai yra neįkainojamos vertės pamokos. Anot kadaise miškininkystės mokslus baigusio Ramūno, kas parašyta, yra teisinga ir gražu, tačiau rezultatui pasiekti reikia įdėti labai daug darbo.
Meilė augalams ir nusivylimas… prizu
Gitana sako jokių mokslų nebaigusi – visi jos gebėjimai esantys iš Dievo ir iš tėvų. Meilę gėlėms moteris sako jutusi nuo mažų dienų, o jos ir Ramūno puoselėta sodyba Medžiotojų gatvėje 2000 metais yra pripažinta gražiausių sodybų konkurso nugalėtoja.
„Mūsų kaimynė Prakopavičienė apdovanojimą gavo 1999-aisiais, o mes – metais vėliau. Pirmą kartą atvažiavo komisija, kai dar trinkelės kieme nebuvo suklotos. Sako, kad dabar mums duoda antrą vietą, o kitais metais vėl atvažiuos. Ir tą kitą kartą jau buvom pirmi. Tada mes auginome labai daug rožių“, – pasakoja medelyno šimininkas ir su šypsena primena Gitanos nuoskaudą dėl prizo už pirmąją vietą.
„Gavau servizą… O už antrąją vietą laimėtojams tokią gražią gėlę – juką skyrė. Pykau, o paskui pati tokią gėlę, kuri man buvo labai graži, nusipirkau“, – juokiasi Gitana.
Vaikystė su gėlių verslu ir žiedais iš rūsio
„Aš dar vaikas važiuodavau į turgų, per kovo 8-ąją prekiaudavau tulpėmis“, – mena Marius.
Pavasariais per minėtą šventę šeima su skintomis gėlėmis važiuodavo į Rokiškį, Visaginą. Gėles augino namo rūsyje lempų šviesoje.
„Viskas buvo paremta elektra. Rūsio lubos spaliais išpakuotos, dar name nebuvo langų, o aš jau žydinau 10 tūkstančių tulpių“, – sako Ramūnas.
„Tėtis sako, tik užkalam langus, užpilam spaliais perdengimą, kad būtų šiltas rūsys. Tulpių jau turėdavome ne tik iki kovo 8-ąją, bet ir „vyrų diena“ vadintos vasario 23 dienos“, – pasakoja Gitana.
„Kažkiek pražydindavome ir Naujiesiems metams. Pas tėvus (Gitanos) būdavo kamera – vadinamas dirbtinis atšaldymas gumbams. Gumbus atšaldai vasarą, kad sukurtum dirbtinę žiemą, tada tulpes galima pražydinti labai anksti“, – kalba Ramūnas apie tulpes. Šiltnamiuose šeima augino gvazdikus, rožes, o patirties įgijo iš Gitanos šeimos.
Su mylimąja – prie tulpių svogūnėlių valymo
Gitanos tėvai – biržiečiams gerai žinomi Regina ir Romualdas Slavinskai.
Pas šiuos darbščius žmones taip pat buvo šiltnamiai, augo gėlės. Gitanos tėčio R. Slavinsko šiame pasaulyje jau nebėra 10 metų, o jo patarimus ir visapusį palaikymą dukra su vyru mena iki šiol.
„Aš tik po armijos pas Gitaną atvažiavau, tai mane pristatė svogūnėlių valyti. Jauni buvom, dar nevedę… O man kas – svarbu, kad su Gitana. Sėdim abu, burkuojamir valom. Juk buvo pasakyta, kad šiandien po 5 dėžes išvalot, – mena Ramūnas. – Vestuvės buvo 1989 metų rugsėjį, o spalį jau sodinome tulpes rūsyje“.
Pasak Gitanos, 1939 metais gimęs jos tėtis anksti patyrė, ką reiškia padėti išlaikyti šeimą, kai per karą mirė jo tėvas. Romualdas nuo jaunų dienų veždavo iš Rygos salintą duoną ir kitas prekes.
„Imk, daryk, galvok, kaip šeimą išlaikyti… Vaikai, dirbkit ir turėsit“, – mena Gitana tėčio R. Slavinsko kartotus žodžius. Jis su iš Rokiškio kilusia žmona Regina užaugino keturias dukras.
Hortenzijų karalienės ir spygliuočių mylėtojo valdos
„Man horoskopas lėmė, kad reikia gyventi miške prie ežero“, – sako Ramūnas. Toks dabar ir yra šeimos gyvenimas – mieste, tačiau prie ežero ir paežerės miško.
„Viską čia Ramūnas padarė“, – gerų žodžių negaili Gitana. Aplinkos dizainas, pasak Ramūno, esantis abiejų. Tik vyras sako neduodantis žmonai valios, nes ši kaipmat viską užsodintų, Ko gero, hortenzijomis, nes tai yra mylimiausi Gitanos augalai.
„Ne veltui mamytę vadina hortenzijų karaliene. Hortenzijų pas mus yra net 107 rūšys, o mamytei norisi vis daugiau“, – atskleidžia Marius.
Ramūnas save vadina spygliuočių mylėtoju. Sako, kad jam labai gražios pušys – medelyne jų turi gal 72 rūšis. Iš viso spygliuočių Kliaugų medelyne – 177 rūšys. Marius mikliai surenka ir pateikia informaciją, kad medelyne yra 346 rūšys lapuočių augalų. Tarp jų 27 rūšių magnolijos, įvairūs klevai, guobos, katalpos, lanksvos ir kt.
„Kas auga Lietuvoje, mes praktiškai atsivežame viską. Net egzotinių rūšių. Tik palmių tikrai niekad nevešime“, – juokiasi Marius. Dar sako, kad meilė augalams (ypač mamos – hortenzijoms) ir noras turėti jų daugybę yra priklausomybė, kuri būdinga ir kolekcionieriams.
Drugelių gėlė
Paties Marius širdis linksta prie daugiametės budlėjos – drugelių gėlės. Ji labai kvepianti ir pritraukianti ekosistemą. „Pas mano draugės mamą ir Danijoje jų labai daug – visokių rūšių ir spalvų. Gali iš budlėjų formuoti gyvatvorę – viską, ką nori, gali padaryti. Vasarą ant jų – drugelių milijonai“, – su užsidegimu kalba Marius. Šeimos medelyne budlėjos kol kas dar nežydi.
Netrukus į medelyną turėjo atvažiuoti augalas, vardu „Lady in red“. Tai trijų medalių laimėtojas kininis miskantas“, – dėl kurio Varšuvoje vykusioje parodoje visi aikčioję. Ši ne tik medelyno naujiena – taip pat daugiametis augalas.
„Pas mus augalai daugiamečiai. Mes – už gyvybės tęsimą. Augalai tuo ir žavūs, kad jie kaip vaikai – jais reikia rūpintis. Neduosi meilės – nei augalas, nei vaikas gražus neaugs“, – kalba Marius.
Marių papildo Ramūnas, priminęs žmonos kartojamus žodžius. Į klausimus, kada geriausiai sodinti vieną ar kitą augalą, Gitana atsakanti, jog tada, kai tik yra noras ir gera nuotaika. Pastaroji būtina. Kaip ir meilė tam, ką darai.
Dar Ramūnas pastebi, kad žmonėms labai reikia žydinčių vienmečių augalų. „Lietuviai – kapų žmonės. Sodina, sodina ir sodina. Tokia tradicija“, – kalba Ramūnas. Nors, anot jo, lietuvių kultūroje pradeda įsigalėti nauja tradicija – įvairiomis progomis dovanoti ne puokštes, o augalus. Arba kuponus.
Darnus darbas ir atostogų viltis
Pokalbis su Kilučių gatvėje įkurto medelyno „Gitanos medeliai“ savininkais vyksta jaukioje terasoje. Gardžia kava ir skanėstais vaišina jaunoji šeimos narė – būsima gimnazistė penkiolikmetė Magdalena. „Tai iš mamos, močiutės“, – sako mergaitė apie pomėgį gaminti, palepinti artimuosius. Magdalenai, kaip ir mamytei, gražiausios gėlės yra hortenzijos. Ypač didžialapės rožinės arba mėlynos.
Į klausimą, ar šiai mažajai šeimos princesei tenka medelyne atlikti nelengvus darbus, Magdalena atsako nedvejodama. „Tenka, ir man patinka“, – tikina ilgaplaukė gražuolė, ką tik grįžusi po ravėjimo darbų. „Ravi, dirba. Juk viską turim padaryti patys. Mūsų veikla neatsiejama nuo darboholizmo – tam tikru laiku būtina „arti“ – purkšti, laistyti, sodinti. Yra toks dalykas, kad turi padaryti. Antraip arba augalai pradės mirti, arba ligos užpuls“, – kalba Ramūnas. Marius jį papildo, kad jų medelynas – mažas šeimos verslas, kuriame nėra samdomų darbuotojų.
„Be paskolų, be paramų dirbame. Ką užsidirbam, pamažu nusiperkam“, – priduria Gitana.
Smalsu, ar sunkiai dirbančioje šeimoje dažnai kyla pykčių. Pasak Gitanos, kai pavargsti, nutinka visko. „Blogiausia būna, kai kažkuris iš šeimos nedamiegojęs arba nedavalgęs“, – su šypsena taria Marius. Tačiau, anot jo, geriausia yra tai, kad dirbi sau.
„Tada valandų neskaičiuoji ir visai kitokį darbo vaisiaus skonį junti“, – sako užsienyje po 14 valandų logistikos srityje, sandėliuose sunkiai dirbęs Marius. Tikslas buvęs vienas – užsidirbti.
„Svarbiausia, kad mes mylime savo darbą. Jis mums teikia didžiulį malonumą ir galimybę matyti, kaip savo veikla prisidedame prie grožio kūrimo“, – sako gėlių ir žalumos pasaulyje besisukanti Gitana.
Pasiteiravus apie ilgesnių atostogų galimybę vyrai kaipmat atskleidžia svajones ir ketinimus.
„Aš tai niekur nevažiuočiau – būčiau namuose. Žuvaučiau“, – taria Ramūnas.
„O aš keliaučiau. Dabar – būtinai į Kanarus, kurie man ir draugei labai patinka. Į kelionę ir mamytę, sesę pasiimčiau“, – planuoja Marius. Taigi pokalbis, nuolat pertraukiamas telefono skambėjimo ir klientų klausimų bei pageidavimų, baigiasi gaivia atostogų viltimi. Linkėjimas šeimai – pailsėti ir išsaugoti ne tik augalų, bet ir gražų santykių žydėjimą.
