„Šiuolaikinis treneris pirmiausia turi būti vaikų draugas“, – sako iš Biržų kilęs Vilniaus futbolo akademijos (VFA) treneris Ignas Kurklietis. Futbolą širdyje nuo pat mažens nešiojantis strategas dirba su mažaisiais futbolininkais ir pabrėžia, kad vaikų treniravimas susijęs ne tik su rezultatų siekimu – tai kur kas daugiau ir svarbiau.
Geriausias darbas pasaulyje
„Išgirdus žodį „treneris“, man galvoje pirmiausia sušmėžuoja mintis apie praeitį, apie tą sovietinių laikų trenerį. Aš ir mūsų jaunoji trenerių karta labai norime keisti tą įvaizdį. Labai norime parodyti, kad šiuolaikinis treneris jau nebėra tas, kuris ateina su kvapeliu. Būkime teisingi, taip būdavo ir tai nėra kažkokia paslaptis. Taip būdavo ne tik futbole, visi tai laikydavo norma.
Ateidavo, pasakydavo, atsisėsdavo ir nekreipdavo dėmesio. Iš esmės, tiesiog atėjau, pabuvau ir viso gero.
Šiuolaikinis treneris pirmiausia turi būti vaikų draugas. Bandome tai parodyti bendraudami tiek su vaikais, tiek su tėvais. Norime, kad tas trenerio veidas, kurį visi mato, pasikeistų tik į gerą pusę. Manau, tai tikrai vyksta.
Tiek krepšinyje, tiek futbole, tiek lengvojoje atletikoje yra daug jaunų ir talentingų trenerių. Dėl to labai džiugu“, – LRT RADIJO laidoje „Čempionų pietūs“ mintimis dalijosi I. Kurklietis.
I. Kurklietis priduria dirbantis geriausią darbą pasaulyje, kurio misija tam tikra prasme skatinti vaikus tobulėti ne tik sporte. Dirbant su penkiamečiais ar šešiamečiais svarbiau formuoti jų asmenybes.
„Kad galėtum dirbti tokį darbą, iš dalies turi būti tam gimęs. Nes jeigu neturi pašaukimo, tai savęs ir nepriversi“, – pasakoja treneris.
VFA komandos narys teigia, kad vaikams reikia parodyti pavyzdingo, garbingo ir gero žmogaus pavyzdį. Tai yra esmė, o jau vėliau vaikai lavinami fiziškai, skatinami tobulėti, siekti tikslų.
Visgi I. Kurklietis atkreipia dėmesį, kad per anksti pradedant vaikui skiepyti meilę sportui gali kilti ir atvirkštinis efektas. Ypač jei sportuoti nori ne pats vaikas, o tai stipriai skatina tėvai.
„Būna, kad tėvai kartais bando atvesti trejų ketverių metų vaiką. Mes, aišku, leidžiame, nes tikrai kartais vaikas būna labiau subrendęs, supranta dalykus. Jeigu pabandome savaitę, dvi, tris ir viskas gerai, žinoma, vaikas toliau lanko treniruotes. Bet niekada nereikia perspausti ir kažkur nuvesti per greitai. Vaikui gali išlikti atminty ir tada jam [futbolas] asocijuosis su baime, diskomfortu ir nenoru“, – dalijasi treneris.
Pasak pašnekovo, nėra didelio skirtumo, ar vaikas futbolą pradės lankyti ketverių, ar septynerių metų, nes tokio amžiaus vaikai yra imlūs ir mokosi ne tik iš trenerių, bet ir vieni iš kitų. Viskam yra savas laikas.
E. Blažio / LRT nuotr.
Futbolas formuoja asmenybę
Paties I. Kurkliečio atėjimo į futbolą istorija prasidėjo 2006 m., kai Vokietijoje vyko pasaulio futbolo čempionatas. Jame žaidė ir legendinis portugalas Cristiano Ronaldo: „Pamačiau rungtynes per televizorių. Po to su tėčiu išėjom į kiemą paspardyti kamuolio. Viskas… Tiek ir tereikėjo. Užteko.“
Dar darželinukui I. Kurkliečiui gimtajame miestelyje nebuvo kur žaisti futbolo, nes futbolo užsiėmimai prasidėdavo tik pirmoje klasėje.
Penktadieniais, kai darželyje nereikėdavo miegoti pietų miego, dabartinis I. Kurklietis eidavo prie stadiono ir laukdavo, kol jį pakvies žaisti, jeigu kartais trūktų vaikų. Kurį laiką treniravęsis, vėliau patyręs traumų, I. Kurklietis nuo futbolo šiek tiek nutolo, tačiau po kurio laiko gavo pasiūlymą tapti trenerio asistentu.
„Nuo to laiko ir užsikabinau“, – sako pašnekovas.
Nuo mažens sporto lydimas treneris sako, kad futbolas, treniruotės ir varžybos prisideda prie asmenybės formavimosi.
„Futbolas man iš tikrųjų parodė, kad darbas gali nugalėti talentą. Jeigu tu daugiau dirbsi už tą, kuris šiuo metu už tave geresnis, tai su laiku, atkakliu darbu ir noru tu gali jį pasivyti ir net aplenkti“, – sako I. Kurklietis.
Šiuos principus jis bando parodyti ir vaikams. Pirmiausia – savo paties pavyzdžiu.
„Vaikai neturi filtro, – sako I. Kurklietis. – Jie paprasti, jie tau pasakys tiesą į akis. Jie užduos tokį klausimą ir tu suprasi, kad kažkas ne taip, kažkas jiems dar nėra aišku. Iš pradžių tu turi padaryti taip, kad vaikas jaustųsi prie tavęs saugus, o jis jausis prie tavęs saugus tada, kai laikys tave savo draugu ir galės tavim pasitikėti.“
Rezultatas nėra svarbiausia
Pasak I. Kurkliečio, treneris vaiko gyvenime vaidina kertinį vaidmenį ir gali turėti įtakos tiek besiformuojančio žmogaus ateičiai, tiek dabarčiai. Vaikas turi matyti trenerį kaip pavyzdį, siekiamybę, nes su treneriu praleidžia labai didelę laiko dalį.
„Treneris visada turi būti pavyzdys. Jis turi būti pasitempęs. Žinoma, mes visi žmonės, mes ne robotai, mums kartais nėra nuotaikos, kažkas šiaip asmeniniame gyvenime sunkiau sekasi, bet turi suprasti, kur eini. Tu supranti, kad tai ne jų reikalas, jog dabar tau nėra nuotaikos“, – pasakoja pašnekovas.
Vaikų ugdyme sporto rezultatai I. Kurkliečiui toli gražu nėra svarbiausias kriterijus. Svarbiausia yra vaiko tobulėjimas: emocinis, techninis, fizinis. Trenerio teigimu, viena sporto šaka gali atverti daug galimybių bendrauti, mokytis, ugdyti vaiko kūrybinį mąstymą.
„Jeigu į sportą žiūri siaurai ir matai tik rezultatą, reikėtų truputėlį praplėsti akiratį ir pamąstyti, kad tai gali būti labai gera priemonė pasiekti kitokių dalykų. Tokių, kokių galbūt negalėtum pasiekti tiesiog sėdėdamas prie kompiuterio ir minkydamas klaviatūrą“, – sako pašnekovas.
Paklaustas, ko vaikai išmokė jį patį, I. Kurklietis nedvejodamas atsako, kad kantrybės.
„Jeigu neturėsi su vaikais kantrybės, tai nieko nebus, – teigia treneris. – Reikia suprasti, kiek jiems metų, koks jų mąstymas, pasaulėžiūra. Kartais neužtenka tris ar keturis kartus pakartoti, kad jie suprastų, kad atkreiptų dėmesį.
LRT RADIJO laida „Čempionų pietūs“, lrt.lt
