Kiekvienas žmogus yra savaip įdomus ir turi savo istoriją, tačiau būna, kad tiesiog nerandi progos ją išgirsti. Biržų sporto metraščiuose atsiradus istoriniam įrašui apie moterų futbolo komandą ir jos skinamas pergales, proga susitikti su komandos įkūrėju Audriumi Ungliniku bei išgirsti jo istoriją tapo tiesiog būtinybe. Ar biržiečiai žino, kas šį sporto entuziastą sieja, pavyzdžiui, su fleita?
Pokalbis su treneriu vyko stadione ir truko apie dvi valandas – maždaug tiek, kiek tuo metu vykusi futbolo treniruotė.
Sportininkas su fleita
Audrius Unglinikas yra tikras biržietis, su gimtuoju miestu neišsiskiriantis nuo pat gimimo. Per 54 metus Biržuose jis negyveno tik tada, kuomet teko tarnauti sovietų armijoje. O sportininko ir trenerio kelias prasidėjo tuometinėje Biržų II vidurinėje mokykloje pas mokytoją Audronę Mukienę.
„Buvau labai vikrus ir greitas vaikas, tad jau antroje klasėje buvau pakviestas į A. Mukienės vadovaujamą „Drąsūs, stiprūs, vikrūs“ komandą. Tada komandos pagrindą sudarė ketvirtokai. Tai laikais šios varžybos buvo labai rimtas dalykas, sulaukdavo labai daug dėmesio, tad vien patekimas į komandą vaikui buvo pasiekimas.
Po to pradėjau lankyti lengvąją atletiką pas Kazį Kuprį, o paskutinėse klasėse mano treneriu tapo naujai iškeptas specialistas Konstantinas Strelcovas. Mano rungtis buvo sprintas, bėgti sekėsi neblogai“, – pasakojo A. Unglinikas.
Pirmosiose klasėse kartu su sportu A. Unglinikas derino ir muzikos pamokas – netgi baigė muzikos mokyklą.
„Muzikos mokyklą pradėjau lankyti tam, kad paerzinčiau vyresnį brolį. Kai jau norėjau muziką mesti, buvo pasakyta, kad jei jau pradėjai, tai teks ir pabaigti.
Teko ir muzikuoti, ir sportuoti. Grojau fleita, kurią dar ir dabar turiu namie, kaip ir nemėgstamą akordeoną. Kažkada buvau išsitraukęs savąją mažąją fleitą, tačiau muzika iš jos jau nesklido – ją reikėtų paremontuoti, o ir aš praradęs įgūdžius“, – trumpą, bet įsiminusią muzikanto karjerą prisiminė treneris.
Mokslų daktaras
Vidurinę mokyklą A. Unglinikas baigė 1987 m. ir mėgino stoti į tuometinį Kauno kūno kultūros institutą. Deja, pirmas mėginimas nebuvo sėkmingas.
„Iš pradžių man net nenorėjo leisti stoti, nes kažkas kliuvo medicininei komisijai. Tačiau turėjau gerus sportinius rezultatus ir tam padėjo trenerių užtarimas. Kandidatuoti leido. Deja, likau pirmas už brūkšnio ir į studijas nepatekau. Įdomu tai, kad prieš mane įstojusios merginos mokslai buvo baigti gal po 2-3 mėnesių. Ji išėjo į dekretą“, – pasakojo A. Unglinikas.
Nieko nelaukęs jaunuolis anuomet išsyk pradėjo dirbti treneriu Pabiržėje, tačiau neilgam – teko ruoštis į sovietų armiją.
„Armijoje praleistas laikas nebuvo itin sunkus, nes dirbau ekstremalių situacijų statybiniame aprūpinimo dalinyje. Žodžiu, prie sandėlio ir dar seržantu. Kas yra tarnavęs, tas supras. Armijoje teko praleisti dvejus metus iki 1989. Tada Lietuvoje jau vyko sąjūdis, tačiau mes apie tai praktiškai nieko nežinojome. Žurnalai ir laiškai ateidavo cenzūruoti. Kas susiję su sąjungos byrėjimo pradžia, tai būnant armijoje pirmiausia teko nugirsti apie gruzinų žudynes“, – pasakojo pedagogas.
Grįžęs namo 1990 metais A. Unglinikas pradėjo dirbti karinio parengimo mokytoju tuometinėje III vidurinėje (dabar Kaštonų pagrindinė mokykla), taip pat pradėjo geografijos mokytojo studijas Vilniaus pedagoginiame institute. Po to tapo ir kūno kultūros mokytoju.
„Teko ir su pareigūnais susitikti. Atvažiavo su raudonais pažymėjimais, liepė seifą atrakinti ir su karučiu išsivežė visus ginklus su šoviniais. Jau mokantis trečiame kurse atsirado galimybė perstoti į kūno kultūros institutą, tačiau į žemesnį kursą. Mokslai kiek užsitęsė, tačiau juos baigiau. Kaip juokauja žmona, studijavau kaip koks mokslų daktaras – septynerius metus“ , – juokėsi A. Unglinikas.
Futbolo pradžia
A. Unglinikas dirbo ne vienoje ugdymo įstaigoje, tačiau niekuomet nebuvo palikęs dabartinės darbovietės – Kaštonų pagrindinės mokyklos. Iš pradžių daugiau laiko skyręs lengvosios atletikos sportui, palaipsniui mokytojas pradėjo vaikus mokyti žaisti futbolą.
„Futbolas man nebuvo naujiena, pačiam irgi teko žaisti puolėju už reprezentacinę Biržų komandą. Iš pradžių žaisdavome lauke, nes salę buvo visiškai okupavę krepšininkai. Turėjom prie mokyklos tokį plotą, pro kurį praeina šiluminė trasa. Tai ta vieta pavasarį labai anksti išdžiūdavo ir mes joje pasidarėme aikštelę“, – futbolo pradžią prisiminė treneris.
Maždaug prieš 15 metų mokykloje atsirado pirmoji mergaičių futbolo komanda, kuri užaugo į dabar pergales skinančią moterų futbolo komandą.
„Taip susidėliojo, kad Vytautas Stanulevičius daugiau dirbo su berniukais, o aš pradėjau burti mergaites futbolininkes. Ja po trejų metų Lietuvoje su mergaitėmis užėmėm 5-8 vietas ir panašiame lygmenyje išlikome visą laiką. Po to atsirado „Ladygolo“ varžybos, kurios dar labiau išpopuliarino futbolą tarp mergaičių. Atsirado tam tikras tęstinumas. Visos dabartinės „MFK Širvėna“ komandos žaidėjos yra buvusios arba esamos auklėtinės“, – sakė pedagogas.
Moterų futbolo ypatumai
Anot trenerio, darbas su merginomis ir moterimis yra visiškai kitoks nei su vaikinais, tačiau jis turi ir privalumų.
„Darbo specifika kitokia, mergaites ir moteris supanti erdvė yra kitokia nei vyrų. Jos labiau veikiamos nuotaikų kaitos, jautresnės, emocingesnės. Dabar dar yra ir socialiniai tinklai, dalyvavimas juose ir kiti panašūs dalykai, kurie lemia tam tikras nuotaikas, psichologines būsenas.
Tačiau, mano nuomone, merginos yra imlesnės nei vaikinai. Jos nemes to, ką pradėjo, turi didesnį atsakingumo jausmą. Nebūna taip, kad – ai šiaip sau sugalvojau ir šiandien neisiu sportuoti. Jei ir neateina, tai visuomet informuoja“, – kalbėjo su merginomis daug metų dirbantis A. Unglinikas.
Sportinis principas
Sportas A. Ungliniką lydi visą gyvenimą, tačiau jis nėra iš tų, kuris itin mėgsta sportą stebėti per televiziją ar sekti klubinių komandų pasirodymus.
„Visuomet žiūriu ir stebiu nacionalinių rinktinių varžybas, nes ten atletai susiburia vedami sportinio ir garbės principo. Futbolas domina ir moterų, ir vyrų, bet tik Europos ir pasaulio čempionatai. Klubinis futbolas ar krepšinis manęs praktiškai nedomina, nes sportą užgožia komercija. Tiesa, esu Formulė-1 fanatikas, tačiau jas stebiu išjungęs garsą, kad negirdėčiau visų tų taisyklių ir peripetijų, kurios jau užgožė pačias lenktynes“, – kalbėjo fizinės kultūros mokytojas.
Nors A. Unglinikas laiko save azartišku, tačiau niekuomet nesilažina ir nėra dalyvavęs sporto lažybose.
„Sporte esu labai azartiškas, noriu laimėti, tačiau tokiuose dalykuose kaip sporto lažybos niekada nedalyvauju. Tai dar vienas didelis pavojus sportui ir esminiam sporto principui. Tiesa, kažkada seniai kortomis yra tekę palošti. Įdomu tai, kad kol lošdavom iš nieko ar degtukų – visada laimėdavau. O jei tik žaidimas vykdavo iš kapeikų – visą laiką būdavau tas, kuris pralaimi“, – pasakojo pašnekovas.
Skirtingi pasauliai
Jau daugiau nei 30 metų A. Ungliniką palaiko žmona Irena. Iš Alytaus kilusią mylimąją į Biržus ji prisikvietė 1991 metais. Šeimoje užaugo du vaikai – dukra Simona ir sūnus Erikas.
„Ji anuomet Utenoje dirbo su siuvimo dizainu. Ne tik prisiviliojau ją Biržus, bet ir pedagoge paverčiau. Žmona yra visiškai toli nuo sporto, galima sakyti, su sportu susipykus. Varžybas visuomet žiūriu vienas atskirai. Ją labiau domina menas, architektūra ir panašūs dalykai. Kaip sakoma, pasauliai skirtingi, tačiau piniginė ta pati. Bet yra daug dalykų, kuriuose sutariame. Vienas iš jų – pomėgis keliauti“, – apie antrąją pusę užsimena A. Unglinikas.
Daug metų visa šeima turistaudavo su palapinėmis, keliaudavo automobiliu. Dabar mieliau renkasi keliones lėktuvu.
„Prie jūros ir kitur su palapine daugybe kartų būta, visą įrangą ir reikmenis susipirkę turėjome. Bet tokios kelionės smagu, kol vaikai mažesni, o ir mes patys jaunesni buvome. Dabar teikiame pirmenybę kelionėms lėktuvu. Ir patogiau, o perkant visą kelionės paketą gali būti ir pigiau. Žinoma, nelygu kur ir kokia kelionė.
Yra daug šalių, kurias pagal galimybes norisi bent šiek tiek pamatyti. Tą ir padarysime, nes žemė sukasi, gyvenimas juda į priekį, o kartu su juo ir mes“, – sakė A. Unglinikas.
