Praėjusį šeštadienį miesto šventės šurmulio ir minios išvarginti žmonės turėjo progą ramiai sustoti, prisėsti ir kamerinėje aplinkoje pasiklausyti protingo žmogaus minčių apie kaskart vis grėsmingesniu tampantį mus supantį pasaulį, santykį su gamta, klastingą ir lėtai siurbiantį provincijos liūną – apie daugelį dalykų, kurie tampa aktualūs ir aiškiai regimi tik trumpam sustojus. Gaila, kad tokia proga pasinaudojo nedaugelis…
Biržų pilies arsenalo salėje šeštadienį vyko susitikimas su biržiečiu menininku, rašytoju ir fotografu Aliu Balbieriumi bei naujausios jo eseistikos knygos „Aš žudžiau jūros žvaigždes“ pristatymas. Autorių kalbino muziejaus „Sėla“ direktorė Edita Lansbergienė.
Paklaustas, kodėl pasirinko tokį aštrų knygos pavadinimą, A. Balbierius ramiai atsakė: „Aš iš tiesų žudžiau jūros žvaigždes. Būdamas studentu ir atlikdamas biologijos praktiką Karelijoje, turėjau surinkti faunos pavyzdžių. Todėl žeberklu smaigsčiau tas jūros žvaigždes ir kišau į formalino tirpalą”.
Beveik visi knygoje „nugulę“ publicistinės ar poetinės eseistikos tekstai buvo publikuoti „Šiaurės rytuose“. Jie buvo pavadinti „Iš hifų“. Kaip teigia A. Balbierius, „hifai iš „Šiaurės rytų“ puslapių persirengė kitais rūbais ir persigrupavo…“ Autoriaus valia knygoje sudėlioti į dvylika ciklų pagal metų mėnesius, jie įgavo struktūrinę formą ir kiek kitokį prasminį skambesį. „Tekstai biržietiški, parašyti gyvenant Biržuose. Aišku, Biržų motyvo čia kaip ir nėra, išskyrus gamtą. Bet aš beveik nerašau apie konkrečias vietoves“, – knygos pristatyme kalbėjo A. Balbierius.
Įdomiai menininkas samprotavo apie savotiškai šiuolaikinių medijų formuojamą kūrėjo paveikslą: „Dabar Lietuvių rašytojai yra žinomi ir kartu nežinomi. Žinomi dėl to, kad jį parodo per televiziją, interneto portalai spausdina interviu, žmonės paskaito, pamato ir todėl žino, kas jis toks. Tačiau paklausus, kokią jo knygą skaitei, – dažniausiai neturi ką atsakyti. Toks paradoksalus laikas dabar.“
E. Lansbergienės paklaustas apie provincialumą ir kūrybą, A. Balbierius sakė, jog provincija „suėdė“ daugybę jo pažinotų talentingų žmonių. „Jei tu neištrunki į platesnį pasaulį, nepabūni kituose kontekstuose, tau jau tampa negerai“, – kalbėjo autorius. Jis sakė čia ir vėl matantis paradoksą: internetas prie daugumos kultūros dalykų leidžia prisiliesti per atstumą: turėti kone viso pasaulio vaizdus, galerijas ir knygas savo kompiuteryje, gali skaityti visus tekstus ir klausyti – bet kažkaip vis tiek aplinka nulemia būvį. „Jei aš nebūčiau dirbęs Ventės rage, nebūčiau praleidęs pusės gyvenimo Vilniuje, čia aš greičiausiai būčiau kažkoks provincialus literatas, rašinėjęs tai, kas patinka aplinkiniams žmonėms“- kalbėjo menininkas.
A. Balbierius kalbėjo apie savo kartos pasirinkimus, apie pergyventą epochų lūžį ir to atlieptį kūryboje. Paklaustas, kiek dar liko jame jaunystės gamtininko, vyras sakė, kad gamtininkas jame vėl po truputį atbunda. „Pernelyg didelis įdirbis buvo, kad tai liktų be pėdsako“, – kalbėjo rašytojas.
„Daugybę kartų per gyvenimą bandžiau mesti rašyti eilėraščius, bet nepavyko. Pripažinimas kažkaip įpareigoja ir įprasmina tavo triūsą“, – linksmai pažymėjo autorius, paklaustas, ar pripažinimas svarbus kūrėjui.
Tačiau kalbėdamas apie pasaulį, A. Balbierius nebuvo labai optimistiškas: „Nežinau, atrodo pasaulis ilgojoje perspektyvoje jokios ateities neturi. Visokios patirtys tai rodo: ekologinės, rašistų karas prieš Ukrainą ir kita. Tokie dalykai niekaip nesibaigia, tokia beprasmybė… O juk reikia tvarkytis su klimato atšilimu, kuris yra žmogaus iššauktas… Tačiau ne – reikia kariauti… Reikia galvoti apie poreikių minimizavimą, kitaip gamta ir žmonija neišliks. Mes per trumpai gyvename, kad pastebėtume ir suvoktume nykimo tendencijas“.
Susitikimą skaidrino kiek ilgesingi ir liūdesiu persmelkti autoriaus skaitomi tekstai. O po susitikimo išsirikiavusi autografų laukiančių žmonių eilutė tik patvirtino, kad talentingo kūrėjo sustabdytos minčių akimirkos ir Biržuose randa savo skaitytoją.
