Savaitėmis trukę susitikimai su kultūrininkais, skambūs pažadai nemažinti finansavimo Medijų rėmimo fondui (MRF) subliuško per vieną popietę. Seime svarstant 2026 m. valstybės biudžetą, socialdemokratai pademonstravo aukščiausią politinio cinizmo lygį, kai Kultūros komiteto pirmininkas Kęstutis Vilkauskas, partijos vadovybės nurodymu, atsiėmė savo paties registruotą gyvybiškai svarbų siūlymą, palikdamas kultūros bendruomenę be žadėtų lėšų, o opoziciją – be žado. Socialdemokratai vėl apsimelavo. Tai tapo akivaizdu stebint Seimo posėdį, kuriame valdančioji dauguma, dangstydamasi gynybos poreikiais ir miglotais pažadais apie „ateityje atsirasiančius resursus“, buldozeriu pervažiavo per kultūros ir žiniasklaidos sektorių.
Posėdis pilnas socdemų politinės veidmainystės
Reikėtų pastebėti, kad svarstant 2026-ųjų metų valstybės biudžetą buvo neįprastai daug projektų atsiėmimų. Apie tai, kad vieną po kito anksčiau teiktus siūlymus politikai puolė atsiiminėti, opozicija kalbėjo nuo pat posėdžio pradžios.
Bene labiausiai šokiruojantis posėdžio momentas – Kęstučio Vilkausko, Kultūros komiteto pirmininko, kapituliacija. Politikas, kuris dar visai neseniai rengė projektus, rinko duomenis ir dievagojosi kultūros bendruomenei, kad kovos už kiekvieną eurą, posėdžių salėje staiga pakeitė plokštelę.
„Šį pasiūlymą atsiimu, nes Vyriausybė a… šitą sumą ras iš savo resursų,“ – mikčiodamas teisinosi K. Vilkauskas. Jo pasisakymas, kad pasiūlymą atsiima „skaudama širdim ir su viltim“, skambėjo kaip pasityčiojimas iš tų, kurie tikėjo jo žodžiu.
„Skaudama širdim, nes kultūra finansuojama mažiausiai ir tikrai reikia ir Medijų fonde, ir Lietuvos kultūros tarybai… Bet su viltim, kad Vyriausybė, a, manau, kad ir ieškos galimybių atrasti lėšų,“ – kalbėjo socialdemokratas, savo rankomis palaidodamas siūlymą didinti finansavimą 5,3 mln. eurų.
Tai buvo tas pats pasiūlymas, kuriame K. Vilkauskas raštu dėstė, jog kultūra yra nacionalinio saugumo garantas, o jos silpninimas – dovana priešiškai propagandai. Pasirodo, šie argumentai galioja tik tol, kol negaunamas skambutis iš partijos vadovybės.

Opozicijos kirtis: „Gėda jums“
Toks manevras nepraslydo pro akis Seimo opozicijai. Konservatorė Dalia Asanavičiūtė negailėjo aštrių žodžių, atskleisdama socialdemokratų dviveidiškumą, ypač tautinių mažumų klausimu.
„Aš norėčiau, kad visos kameros dabar nukryptų į Kęstutį Vilkauską, – rėžė D. Asanavičiūtė. – Kad visi tie, kurie stebi šiuo metu transliaciją – ir Tautinių mažumų departamentas, Lietuvos totorių, karaimų organizacijos – na, nukryptų į šitą žmogų, kuris dievagojosi, kad ras lėšų, kad kovos už tautines mažumas, už kultūrą. Kad pamatytų, koks yra nuoseklumas, ir kad pakelia rankas ir atsisako taip svarbių pinigų“.
Parlamentarė priminė ir dar vieną ironišką detalę – socialdemokratų gretose skambantį pasipiktinimą dėl anglų kalbos vartojimo, tuo pat metu kertant finansavimą lietuvių kalbos mokymui Rytų Lietuvoje.
„Nerasdami 55 tūkstančių Tautinių mažumų departamentui, nutraukėte programą, skirtą Rytų Lietuvos žmonių integracijai ir lietuvių kalbos mokymuisi. Tai gėda jums,“ – konstatavo D. Asanavičiūtė.
Socdemai svaigsta apie paralelinį biudžetą?
Dar aštriau pasisakė Viktoras Fiodorovas, kuris atvirai išjuokė valdančiųjų pasiteisinimus apie tai, kad pinigai bus „rasti“ kažkur kitur.
„Nežinau, ką mes čia darom. Tvirtinam biudžetą, o apie visus tuos pasiūlymus, kuriuos atsiiminėja, sakote, kad iš kažkur rasit pinigų. Iš kur jūs rasit? Iš kokių pinigų?
Apie ką jūs šnekat? Apie kažkokį kitą, antrą biudžetą, paralelinį biudžetą? Neapgaudinėkit, kolegos, žmonių. Yra šitie pinigai ir jokių kitų nėra“, – sakė politikas.
V. Fiodorovas bandė išgelbėti situaciją ragindamas balsuoti už K. Vilkausko atsiimtą siūlymą, taip priverčiant valdančiuosius parodyti tikrąjį veidą, o tokį jo siūlymą lydėjo politikų plojimai. Tačiau socialdemokratų melo buldozeris jau važiavo visu greičiu.
Socialdemokratai net nesiteikė balsuoti
Situacijos absurdiškumą iliustravo balsavimas dėl analogiško liberalo Simono Kairio siūlymo grąžinti finansavimą Medijų rėmimo fondui. Tai buvo šioks toks bandymas taisyti situaciją, grąžinant į politikų rankas galimybę balsuoti už atimtą finansavimą iš kultūrininkų. Bet valdančioji koalicija pasirinko ciniškiausią taktiką – tiesiog nedalyvauti balsavime.
Rezultatas: 47 už, 0 prieš, 1 susilaikė. Pasiūlymui nepritarta, nes valdantieji fiziškai ištraukė korteles, taip sužlugdydami kvorumą ir galimybę padėti žiniasklaidai ir kultūros darbuotojams.
Tuo metu kultūros ministrės Vaidos Aleknavičienės Seimo salėje net nebuvo. „Gėdinga, ponia ministre,“ – konstatavo Vytautas Juozapaitis, pabrėždamas, kad ministrė privalėjo sekti biudžeto priėmimo eigą.
Tiesioginis smūgis regioninei žiniasklaidai
Socialdemokratų sprendimas „pataupyti“ kultūros sąskaita turi labai konkrečią kainą.
Medijų rėmimo fondo biudžetas mažinamas 555 tūkst. eurų. Tai nėra tik skaičiai.
Kaip savo kreipimesi į Seimą rašė Medijų rėmimo fondo taryba, šis mažinimas tiesiogiai kerta per regioninę žiniasklaidą, kuri tampa „informacinėmis dykumomis“, atveriančiomis kelią dezinformacijai. Nukentės kultūrinė spauda, tautinių mažumų projektai ir diasporos žiniasklaida.
Ironiška, kad pats K. Vilkauskas savo atsiimtame pasiūlyme rašė: „Dabartiniame saugumo kontekste, kai nedraugiškos valstybės aktyviai naudoja kultūrą ir informacinę erdvę kaip „minkštąją galią“ […], Lietuvos kultūros stiprinimas tampa ne tik kultūrine, bet ir nacionalinio saugumo užduotimi.“
Šiandien socialdemokratai savo veiksmais parodė, kad nacionalinis saugumas jiems svarbus tik popieriuje. Realybėje vardan buhalterinių eilučių jie pasirengę paaukoti informacinį atsparumą ir regionų gyvybingumą.
2026 metų biudžetas patvirtintas. Gynybai skiriama rekordinė suma, tačiau vidinė gynyba – kultūra, švietimas, informacinis raštingumas – palikta likimo valiai su „skaudama“ Kęstučio Vilkausko širdimi.
Tiesa, nenumaldomai artėjant rinkimams socdemams derėtų atsiminti, kad pirmiausia rinkimus reikia laimėti ne Vilniuje ir ne Kaune, o regionuose.
Tuose pačiuose, iš kurių gyventojų galimybę gauti kokybišką informaciją socialdemokratai savo rankomis ir atėmė.
Vargu ar rinkėjai ir kultūros bendruomenė atleis šį atvirą melą ir išdavystę.
Eglė Kuktienė
„Rinkos aikštė“






