Tai sukrečiantis Raulio Folero liudijimas.
Tąsyk jis darbavosi skurdžiose raupsuotųjų lūšnose Ramiojo vandenyno saloje. Šioje kančios, pykčio ir skausmo persmelktoje aplinkoje vieno senyvo ligonio akys stulbinamai švytėjo ir jis visuomet maloniai bendravo su kitais. Nors jo kūno kančia buvo ne menkesnė nei kitų, tačiau visa savo esybe jis rodė, kad nėra nusivylęs gyvenimu.
Raulį Folero pagavo smalsumas: kas teikia jėgų gyventi senajam žmogui šiame raupsų pragare? Rauliui tai atrodė tikras gyvybės stebuklas.
Slapčia ėmė jį stebėti. Pamatė, kad kiekvieną rytą auštant senelis nuslinkdavo iki raupsuotųjų namų tvoros vis į tą pačią vietą. Atsisėsdavo.
Laukdavo ne saulėtekio. Laukė, kol kitoje tvoros pusėje pasirodys moteris, senyva kaip ir jis, raukšlėtu veidu, švelnumo kupinomis akimis.
Moteris nepratardavo nė žodžio. Tylėdama meiliai jam nusišypsodavo. Tada vyriškio veidas nuskaidrėdavo ir jis jai atsakydavo šypsniu. Taip kas rytą. Pamaitintas ir sustiprintas moters šypsenos, įgydavo jėgų iškęsti naujos dienos negandas ir laukti kito susitikimo su besišypsančia moterimi.
Apie tai Folero paklausus raupsuotasis atsakė:
„Tai mano žmona. Kol nebuvau čia patekęs, ji mane slapta slaugė, gydė visais būdais. Kasdien tepė žiniuonio duotu tepalu visą veidą, palikdavo tik lūpas, kad galėtų pabučiuoti… bet niekas nepadėjo. Tada mane ligotą surado kiti ir atgabeno čia. Ji atvyko iš paskos. Dabar, kasdien ją matydamas, tik iš jos sužinau, kad dar esu gyvas ir vien tik dėl jos noriu gyventi.“
Jei įžengsi į bažnyčią ir atversi savo sielą tylai, pastebėsi, kad Dievas pats pirmas sutinka Tave su šypsena…
Kunigas Vidmantas Kareckas
