Gyveno kartą žmogus, kurio pečius vis labiau slėgė nepakeliamas skurdas. Tačiau jis buvo labai pamaldus ir siuntė šventajam Mikalojui karštas savo maldas. Šventasis nusileido ant žemės ir įžengė į nelaimingojo namus.
Išvydęs iš tiesų varganą žmogelio buitį, nusprendė padėti.
Palietė pirštu akmenį, gulėjusį kieme, ir šis virto spindinčiu aukso luitu.
– Nori šio aukso? – paklausė šventasis varguolį.
Žemai nusilenkęs žmogelis papurtė galvą:
– Ne, nenoriu.
Šventojo akyse sužibo laimės kibirkštėlės ir jis tarė:
– Ak, mano sūnau, kaip džiaugiuosi tai girdėdamas. Dabar suprantu, kad tu tikrai trokšti žengti tobulumo keliu.
Žmogus atsakė:
– Ne… Iš tikrųjų norėčiau tavo piršto.
Šiuo šventu laiku esame kviečiami tapti vieni kitiems stebuklu. To trokšta širdis, to laukia Tas, kuris siuntė pas mus Atpirkėją. Priimkime Jį.
Vidmantas Kareckas, Papilio Nekaltosios Švč. M. Marijos parapijos klebonas