Birželio 1 dieną Biržų rajono laikraštyje „Biržiečių žodis“ pasirodė straipsnis „Nemunėlio Radviliškio apylinkės metraštis“. Jame publikacijos autorius rašo apie pokario laikotarpį ir kolektyvizaciją 1945 – 1951 metais. Straipsnyje tarybinė armija įvardijama kaip išvaduotoja, tarybų valdžia – kaip gėrio kūrėja, tremtiniai vadinami buožėmis, o partizanai – „vietiniais nacionalistais“, banditais, susibūrusiais į gaujas, kurios naikino tarybinius aktyvistus, svajojusius apie gyvenimą kolūkiuose. Straipsnio autorius – Biržų rajono savivaldybės Jurgio Bielinio viešosios bibliotekos bibliotekininkas Evaldas Timukas. Šis straipsnis pažymėtas Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo ženklu, kuris rodo, jog tekstas finansuojamas valstybės lėšomis.
Kaip į tokio teksto pasirodymą viešojoje erdvėje reaguoja Biržų savivaldybės vadovai, rajono politikai, atitinkamų institucijų, įstaigų bei organizacijų atstovai?
Biržų krašto muziejaus „Sėla“ direktorius Gintaras Butkevičius:
– Mes, kaip istorinės atminties saugojimo institucija, dėl šio straipsnio pirmiausia kreipsimės į žurnalistų etikos inspektorių.
Minėtas tekstas – šokiruojantis. Po Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo rubrika pakišamas propagandinis šlamštas be jokio konteksto, paaiškinimo. Ar tai normalu? Man tai visiškai nesuvokiami dalykai.
Aš esu politinio kalinio sūnus. Ir man nesuprantami tokių dalykų publikavimo tikslai. Juk yra laikraščio redakcija, redaktoriai – ko jie siekia tokiais rašiniais? Provokuoja? Galbūt. Bet tai yra nusikalstami dalykai…
Biržų rajono savivaldybės Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vedėjas Eugenijus Januševičius:
– Tas straipsnis atrodo keistokai. Akivaizdu, kad tai perspausdintas straipsnis, rašytas anais laikais. Tik gal reikėjo komentaro, kad tuo metu buvo taip rašoma.
Dabar atrodo gerokai nekorektiškai. Taip neturėtų būti.
Ką ketiname daryti? Pirmiausia išsiaiškinti aplinkybes, kodėl taip įvyko. Tada nutarsime, kaip šį įvykį vertinti.
Biržų Šv. Jono Krikštytojo parapijos klebonas Jonas Morkvėnas:
– Straipsnyje pateikiami faktai labai vienareikšmiai. Tai tekstas iš tų laikų, kai buvo puolama kita pusė, atitinkamai vertinama partizanų veikla, juodinami jiems talkinę kunigai.
Biržų rajono savivaldybės tarybos Lietuvos valstiečių ir žaliųjų frakcijos narė Stasė Eitavičienė:
– Pirma mano reakcija net nebaigus skaityti – išgąstis. Suabejojau savo sveiku protu. Juk negali būti, kad grįžome laike į praeitį. Kodėl sovietinių laikų straipsnis pasirodė laikraštyje – galima tik spėlioti arba klausti laikraščio redaktorės. Provokacija? Noras pamatyti žmonių reakciją? Tokiu būdu pasididinti laikraščio tiražą? O gal padrąsinti tuos, kurie ilgisi sovietų valdžios ir tų laikų? Ar dar blogiau – paremti Lukašenkos ir Putino režimus, susidorojančius su žmonėmis, turinčiais kitokią nuomonę ir vis drąsiau grasinantiems Lietuvai ir kitoms demokratinėms šalims? Kad ir koks motyvas būtų, manau, tokių straipsnių be komentarų ir paaiškinimo, kodėl spausdinama sovietinių laikų rašliava, visuomenės informavimo priemonėse būti negali. Tai jau nebe tik etikos dalykai.
Biržų rajono savivaldybės administracijos direktorė, Lietuvos tremtinių ir politinių kalinių sąjungos narė Irutė Varzienė:
– Evaldo Timuko publikacija „Biržiečių žodyje“ nusikalstamas, antivalstybinis veiksmas – sovietinės propogandos, ideologijos platinimas. Tai yra draudžiama įstatymais. Kartu, mano nuomone, tai yra provokacija, nesantaikos kurstymas, skiriama tiems, kam vis dar „prie ruso“ buvo geriau. Nemanau, kad tai jaunystės klaida, nes už turinį atsakingas ne tik autorius, bet ir laikraščio redaktorius, ir savininkas. Ar po tokios medžiagos vėl bus spausdinami straipsniai apie partizanus? Tai kuris laikraščio veidas tikrasis?
Priimu tai ir kaip asmeninį įžeidimą – du mano dėdės buvo Lietuvos partizanai (banditai, anot „Biržiečių žodžio“), vieną nušovė stribai, kitas kalėjo Vorkutoje 20 metų, pati gimiau tremtyje. Ir štai po trisdešimt Nepriklausomybės metų toks akibrokštas. Kaip jaustis Biržų tremtiniams?
Vis dėlto pats baisiausias dalykas šioje situacijoje yra mintis, kad ši publikacija yra sudedamoji platesnio veikimo dalis. Ne, man nesivaidena.
Manau, kad būtinas straipsnio vertinimas visais lygiais, juk E. Timukas dar yra ir biudžetinės kultūros (!) įstaigos darbuotojas. Be to, tai yra projektinės, t.y. valstybės, lėšos. Manau, būtina kreiptis į teisėsaugą.
Biržų rajono savivaldybės mero pavaduotoja, istorikė Audronė Garšvaitė:
– Publikacija, paskelbta naudojantis Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo lėšomis pagal projektą „Partizaninės kovos ir tremtis Biržų krašte: tremtiniai, kovotojai, rėmėjai, istorinės vietos bei reliktai,“ šmeižia partizanus, iškreiptai vaizduoja pokario Lietuvos įvykius. Tokio turinio publikacijos atsiradimas reiškia didžiulę kompetencijos stoką arba bandymą provokuoti, įdedant sovietinės propagandos straipsnį. Neaiškus E. Timuko informacijos teikėjo vaidmuo, redaktorės pozicija.
Savivaldybės meras kreipėsi į Generalinę prokuratūrą. Mūsų nuomone, yra tikslinga nustatyti aukščiau paminėtą straipsnį užsakiusius, parašiusius ir išspausdinusius asmenis bei įvertinti jų padarytą veiką, tame tarpe Baudžiamajame kodekse numatytos atsakomybės požiūriu. Tam, kad aplinkybės būtų iki galo ištirtos ir įvertintos, – prašo pradėti ir atlikti ikiteisminį tyrimą kaltiems asmenims ir jų kaltei nustatyti, o nustačius kaltę – nubausti kaltus asmenis įstatymų nustatyta tvarka.
Istorijos mokytojams tokia medžiaga – sovietinės propagandos pavyzdys. Tokius straipsnius galima naudoti kaip sovietinės propagandos pavyzdį, žinoma, kritiškai vertinant ir nagrinėjant visas tragiško pokario laikotarpio aplinkybes. Nesuprantu, kaip tokia publikacija galėjo atsirasti 31 Nepriklausomos Lietuvos Respublikos metais.
Dalius Mikelionis, istorikas:
– Antradienį kaip buvęs istorikas gavau „Biržiečių žodyje“ išspausdinto straipsnio faksimilę ir, švelniai sakant, pakraupau: už Spaudos rėmimo fondo lėšas pagal projektą „Partizaninės kovos ir tremtis Biržų krašte“ išspausdintas E. Timuko straipsnis, iš kurio dvelktelėjo Stalino laikų frazės tokia jautria mums tema, kaip partizanų kovos prieš okupantus, tremtys, pokario rezistencija ir koloboracija…
Prabėgo trisdešimt atgautos nepriklausomybės metų, ir bene pirmą kartą ne iš seno istorijos vadovėlio ar pageltusio praėjusio amžiaus laikraščio vėl akį rėžė frazės apie buržuazinius nacionalistus, buožių sūnelius, girtus banditus, klebono vadovaujamą gaują, Tarybinę armiją, išvadavusią Nemunėlio Radviliškį…
Tipinė tų gūdžių socializmo laikų istorija apie 8 vaikų tėvą Kaminską, kuris „gavo žemės, buožės Ausiejaus paliktus namus“. Prieš pusšimtį metų galbūt ir nekilo klausimų, kodėl tas Ausiejus pokaryje paliko savo namus, bet dabar, žinodami apie trėmimus, tą nekaltą sakinį traktuojame visiškai kitaip…
Trumpai sakant, pasigedau įžangos, kad tai ištraukos iš sovietinių laikų spaudos, ar redakcijos komentaro, kad tai bandymas parodyti, kaip prieš pusšimtį metų buvo vaizduojama pokario kolektyvizacija ir partizaninės kovos.
Ypač makabriškai šis straipsnis atrodo, kai pamatai, kad jis išspausdintas už mūsų visų, mokesčių mokėtojų, pinigus – iš biudžeto finansuojamo Spaudos rėmimo fondo ir projekte „Partizaninės kovos ir tremtis Biržų krašte“ partizanai virsta banditais ir gaujomis, tremtiniai – buožėmis, o okupacinė kariuomenė – išvaduotoja.
Biržų rajono savivaldybės Jurgio Bielinio viešosios bibliotekos direktoriaus pavaduotoja Džiugilė Misevičienė:
– „Biržiečių žodyje“ publikuotą straipsnį ,,Nemunėlio Radviliškio apylinkės metraštis“, parengtą pagal E. Timuko informaciją, vertiname neigiamai – kaip nekompetentingai atrinktą ir pateiktą informaciją. Šiuo metu aiškinamės susidariusią situaciją, kad ateityje būtų išvengta panašių klaidų.
