Jeigu tai būtų filmas apie Biržų savivaldybės tarnybą, Žemės ūkio skyriaus vedėja Sandra Balčiūnienė būtų viena iš pagrindinių tarnybinių vaidmenų atlikėja. Tačiau ši valstybės tarnyboje dirbanti jauna moteris sykiu atlieka ir kitas pareigas, kurių negalima vadinti antraplaniu vaidmeniu. Sandra ir jos darbas su karo pabėgėliais – sąžinės bei širdies diktuojama veikla, įtraukianti ir šeimą, ir kolegas. Jokiose pareiginėse instrukcijose neparašyta, kad savivaldybės tarnautojas turėtų aukoti laiką ir pinigus, užleisti savo ir vaikų būstą, naudoti asmeninius ryšius gelbėjant baisios ligos užkluptas moteris. Tai veikla, kaip ir karas Ukrainoje, neturinti nei atostogų plano, nei „griežtų“ išeiginių, nei išimtinai poilsiui skirtų valandų.
Karas tęsiasi
„Mane labai paveikė žinia apie karą. Tik išgirdusi klausimą, kas galėtų pasirūpinti karo pabėgėlių apgyvendinimu, iš karto pasakiau, kad galiu aš. Gal ir todėl, kad šiek tiek moku rusų kalbą. Negalvojau, kad bus tiek daug reikalų, o jų išties be galo daug“, – kalba Biržų rajono savivaldybės Žemės ūkio skyriaus vedėja, Ekstremalių situacijų operacijų centro (ESOC) Materialinio aprūpinimo grupės vadovė Sandra Balčiūnienė.
Pokalbio metu netyla telefono skambučiai ESOC numeriu. Sandra kasdien sulaukia apie 20 skambučių iš savanorių pagalbos koordinavimo centro „Stiprūs kartu“. Didžiuosiuose miestuose būstų pasiūlai išsekus, ieškoma, kur būtų galima apgyvendinti ukrainiečių šeimas, klausinėjama apie sąlygas. Pasak Sandros, tada savanoriai susisiekia su prieglobsčio ieškančiais pabėgėliais, pasakoja apie pagalbos galimybes.
Prie sienos su Rusija pardavė automobilį
Iš Ukrainos atvykstančių pabėgėlių srautas nenutrūksta. Biržų rajone dabar gyvena 140 ukrainiečių, tarp jų – 62 vaikai. Šiuo metu pabėgėliai vyksta iš Rusijos okupuotų Luhansko, Severo Donecko ir kitų teritorijų. Važiuoja per Rusiją. Viena šeima atvyko iš Moldovos. Jie gali būti iš tų 2 tūkstančių Moldovos priimtų ukrainiečių.
Praėjusį savaitgalį į Biržus atvyko 10 žmonių, penki iš jų – vienos šeimos nariai. Pasak Sandros, šeima atvažiavo autobusu. Savo automobilį šeimai teko parduoti prie Rusijos sienos, kad galėtų ją kirsti. Kalbama, kad sienos „kirtimo“ mokestis – 500 eurų už vieną žmogų. Per Latviją šeima atvyko į Biržus, prieš tai susiekusi su „Stiprūs kartu“.
Ukrainiečiai apgyvendinti Biržų technologijų ir verslo mokymo centro bendrabutyje Biržuose. Čia gyvena 38 pabėgėliai, dar bus galima priglausti 20. Kitiems jau teks važiuoti į bendrabutį Vabalninke. Ten dabar gyvena 4 ukrainiečiai, važinėjantys į Panevėžį, kur dirbantys „Lietkabelio“ įmonėje. Vabalninkiečiai gražiai priima ukrainiečius, o šie džiaugiasi vietos žmonių dėmesiu.
Skambučiai – „dėl visko“
Neseniai iš Ukrainos atvykusioje grupėje – mažamečiai 1, 2 ir 3 metukų vaikai.
Yra ir kūdikio besilaukianti moteris.
„Šiandien ji kaip tik ėjo į polikliniką. Lydėti ir pavėžėti nereikėjo. Jiems vienas kilometras – ne atstumas, kurį sako patys įveiksiantys. Esame parengę lankstinukus su adresais, telefono numeriais, palaikome ryšį, žinome, kaip sekėsi“, – kalba ESOC narė Sandra. Organizuoti lydėjimą ar pavėžėjimą tenka išskirtinais atvejais. Štai glaukoma sergantį senuką lydėjo socialinė darbuotoja iš miesto seniūnijos. Sandra džiaugiasi, kad Biržų miesto seniūnė Kristina – labai supratingas ir į pagalbą neformaliai žiūrintis žmogus.
„Ukrainiečiai man skambina dėl visko. Štai dabar klausė, kaip išsikviesti gydytoją blogai pasijutusiam vaikui. Bendrabučio budėtoja jai patarusi, kad reikia „skambinti Sandrai“. O praėjusią savaitę teko rūpintis 78 metų močiute, kuri guldoma į ligoninę bijojo, kad negalės pasiimti atneštos pensijos. Tad vėl skambučiai ir pokalbiai su „Lietuvos paštu“ ir pan.“, – pasakoja Sandra.
Antradienį ji sulaukė ukrainietės prašymo padėti rasti gydytoją psichiatrą – pagalbos reikia moters dukrai. Teko sakyti, kad skambintų nemokamos pagalbos linija, nes norint patekti pas psichiatrą reikia šeimos gydytojo siuntimo, ir tai gali užtrukti. Būtina ir migracijos kortelė. Pasak Sandros, skubi pagalba teikiama iš karto, o kitais atvejais tenka laukti pabėgėliams būtino dokumento – migracijos kortelės.
„Situacija be gali sudėtinga – jie visi atvažiuoja labai išsigandę ir gal tik po dviejų savaičių pradeda nurimti“, – pasakoja nuolat bendraujanti su karo siaubą patyrusiais žmonėmis.
Migracijos departamento veikla ir jo darbuotojų požiūris – atskira tema. Dėl šios tarnybos pareigūnų pabėgėliams neretai teko važinėti po kelis sykius į Panevėžį. Prašymus dėl migracijos kortelės užpildžiusiems ukrainiečiams tenka išgirsti, kad dokumentas surašytas neteisingai, o klaidų nenurodoma.
Dėl tokio migracijos tarnybos pareigūnų požiūrio tenka į procesą įsijungti ir savivaldybės administracijos direktorei Irutei Varzienei. Sandra sako nuolat jaučianti direktorės palaikymą.
Direktorė akcentuoja Sandros ypatingą pareigingumą ir sunkiam darbui su karo siaubą išgyvenusiais ukrainiečiais be galo svarbias žmogiškąsias savybes.
„To neatperka joks simbolis priedas prie atlygio“, – sako I. Varzienė.
Šeimoje – vieningas požiūris
Pabėgėlių skambučių sulaukiama ir po darbo, ir išeiginėmis dienomis.
„Džiaugiuosi, kad su vyru (savivaldybėje ir bendrovėje „Mažeikių nafta“ dirbančiu Aidu Balčiūnu – aut. ) abu esame tokių pat pažiūrų. Kadangi tenka su atvykstančiais ar bėdos ištiktais ukrainiečiais susitikti ir vakarais, vyras dažnai važiuoja kartu, padeda man tvirčiau jaustis, susikalbėti.
Balčiūnai turi du vaikus – 22 metų studentą Ernestą ir septyniolikmetę gimnazistę Mariją. Jos klasėje mokėsi ukrainietė, kuri dabar jau išvyko į Ukrainą. Kol ji buvo Biržuose, lankydavosi Balčiūnų namuose, mergaitės gražiai bendravo. Ir dabar ukrainietė Marijai skambina, rašo, kaip sekasi.
Praėjusį savaitgalį Sandros šeima į Zarasus vežė devynmetę ukrainietę. Mergaitė stovyklavo Nemunėlio Radviliškyje, kur vadove dirbo Sandros dukra Marija. Iš visų ten dirbusių vadovų apie jaunuosius stovyklautojus ukrainiečius – tik geri atsiliepimai.
„Aš ir klausiu devynmetės, ar tikrai toje stovykloje buvo taip viskas gerai. O ji man atsako, kad niekada gyvenime nesijautusi taip gerai. Anot mergaitės, tokia buvusi nuostabi laisvė – piešti, maudytis, žaisti. Ją ir kitus nuo karo atbėgusius vaikus džiugina, o kartais glumina ir daugybė mums jau įprastų dalykų, į kuriuos jie žiūri su nuostaba“,- pastebi Sandra.
Užklupus onkologinei ligai – jaudinantis elgesys
S. Balčiūnienė džiaugiasi, kad požiūriu į pagalbą karo pabėgėliams – vieningas ir jos vadovaujamas Žemės ūkio skyrius.
„Savo požiūriu užkrėčiau ir skyrių“, – sako Sandra. Ji pasakoja apie melioracijos techniką Nerijų Kučinską. Jis ukrainiečiams užleido savo būstą Biržuose. Jame gyvenusią motiną Nerijus išsivežė į kaimą. Bute apsigyveno dvi jaunos moterys ir mergaitė. Vieną iš jų – 24 metų ukrainietę – užklupo negailestinga vėžio diagnozė. Teko daryti viską, kad ši moteris gautų pagalbą.
Ukrainietė operuota Vilniuje, visą sunkių procedūrų laiką ją ligoninėje slaugė motina. Kirkiluose apgyvendinta ukrainietė dukrą lankyti ir ją palaikyti galėjo radusi, kur prisiglausti Vilniuje. Jai padėjo Nerijus, ukrainietei leidęs apsigyventi jo dukros nuomojame bute.
Liūdnos istorijos tęsinys – dukrą slaugiusiai mamai taip pat įtariama onkologinė liga. Išrašyti siuntimai į Vilnių tyrimams.
Visame šiame procese aktyviai dalyvavo Sandros vyras Aidas, savo giminystės ryšius naudojęs, kad jaunoji ukrainietė kuo greičiau galėtų patekti pas gydytojus – tyrimams ir operacijai.
Senkant paaukotoms lėšoms – pagalba daiktais
Sandros vadovaujamo skyriaus kolegos aktyviai prisidėjo ir aukojant pinigus pabėgėliams. Pasak jos, pagalbos fonde buvo vienas tūkstantis žmonių pervestų eurų ir kone tiek pat – paaukotų „Ukrainietiškų barščių“ akcijos metu. Šiomis lėšomis pirkta skalbimo mašina, lygintuvas, kitas inventorius. Labai reikia džiovyklės, mikrobangų krosnelės, šaldytuvo. Reikia ir indų, puodų, keptuvių, kad šeimos galėtų maistą ruošti daugiau asmeniškai, nes dabar naudojamasi bendrais buities įrankiais.
Darbuotojai tariasi, kokius daiktus, kad ir naudotus, galėtų atiduoti. Padėti žadėjo ir prie kavinės „Žara“ esanti naudotų daiktų parduotuvė.
Ukrainiečiai – dėkingi ir jautrūs
Sandra kalba apie patiriamas jaudinančias akimirkas. Atvykstančius likimo draugus bendrabutyje gyvenantys ukrainiečiai pasitinka išvirę ukrainietiškų barščių. Siūlo dalytis gautu dviračiu ar kokiu kitu iš lietuvių gautu daiktu.
„Su anūkais atvykęs senelis klausia ne apie pašalpas, o ar vaikai galės eiti į mokyklą. Nesvarbu, iš kurios Ukrainos srities beatvyktų, jie nori dirbti, mokytis… Kupreliškyje gyvenusi jauna šeima jau turėjo išvykti, tačiau sužinojo, kad neteko namų… Sudėtingiausia atvykusiems iš Kijevo, Lvivo. Juos kankinanti nežinomybė ir klausimas – grįžti namo ar ne. Juk Ukrainoje akimirksniu viskas gali pasikeisti. Pačeriaukštėje gyvenanti jauna ukrainietė būtinai nori parvažiuoti į Kijevą. Sako, kad jos vyras baigė apmokymus ir bet kada gali išeiti į frontą… Ji privalanti jį pamatyti“, – kalba Sandra.
Pasakoja ir apie devynmetės mergaitės nusipirktus du vienodus pakabučius. Vieną jų mergaitė duoda Sandrai. „Noriu, kad turėtum tokį pat“, – sako.
Sandra pasakoja apie gerumą kaimo žmonių, kuriems nereikia reklaminių nuotraukų. Gražių akimirkų ukrainiečiai patiria Kupreliškyje, Pačeriaukštėje, kur žmonės dalijasi maistu, dėmesiu.
„Mums besilankant Pačeriaukštėje atėjo moteris nešina pienu“, – pasakoja Sandra apie visų ukrainiečių lankymo metu patirtą vieną iš akimirkų.
„Visi jie lietuviams labai dėkingi. Už viską. O kalbėdami apie Sandrą vadina ją šventąja“, – sako I. Varzienė.
Ar norėtume būti ukrainiečių vietoje?
„Ar ilgai taip atlaikys?“ – klausimas Sandrai, iki šiol kiekvieną antradienio vakarą eidavusiai į susitikimus su karo pabėgėliais.
Sandra šypsosi – supranta, kad jėgos nėra begalinės. Sako, kad kartais pailsi išeiginėmis arba 1,5 šeimos puoselėjamame 1,5 hektaro dydžio sode. Čia prapuola ir dėl nesėkmių ar nuovargio užklumpančios nuoskaudos, dėl kurių galėtų įsiplieksti ginčai.
Sandra kalba apie du, anot jos, pagrindinius dalykus, suteikiančius jėgų ir neleidžiančius pavargti.
„Per visą savo gyvenimą nesu pajutusi tokio dėkingumo, kurį jaučiu dirbdama su karą išgyvenančiais žmonėmis. Jie vertina pagalbą ir jaučia pagarbą ją tiekiantiems“, – teigia Sandra.
Ji turi atsakymą ir abejojantiems, kodėl ukrainiečiams skiriama tiek daug dėmesio.
„Aš tokių žmonių klausiu, ar jie norėtų būti ukrainiečių vietoje. Kiekvienam abejojančiam pagalba žmogui (tikiu, kad tokių nėra daug) linkėčiau nors per mąstymą atsidurti nuo karo bėgančių žmonių vietoje ir suprasti, ką tai reiškia“, – sako valstybės tarnautoja, savo veikla tarnaujanti žmogiškumui.
