Šv. Vincento Pauliečio Biržų parapijos globos namuose praėjusią savaitę vyko neeilinė šventė, tarsi sujungusi dviejų seserų gyvenimus į vieną didelį, dviejų šimtų metų gimtadienį. Toks metų skaičius buvo parašytas ant šventinio torto, skirto 101 ir 99-erių metų sulaukusių seserų bendrai gimimo dienai.
1922-ųjų ir 1924-ųjų liepos 16-17 dienomis pasaulį išvydusių sesių gimimo dienas žymi kone ta pati diena, o skiria dveji metai. Praėjo 99-eri ir jos abi vėl susitiko po vienų namų stogu, gyvena viename kambaryje.
Tik čia jau ne jų tėvų Onos ir Petro Garjonių šeimos namai Kirbuliuose, kur kartu augo dabar jau 101 metų sulaukusi Alzbieta ir 99-erių Pranciška Garjonytės bei jų brolis Jokūbas.
Jokūbo namai jau pas Dievulį, o Verute visų šaukiama Alzbieta Šernienė ir jos sesė Pranciška Bieliakienė – Šv. Vincento Pauliečio globos namų gyventojos.
Šventė su tais, kurie arčiausiai ir nepamirštantys
Šiuose globos namuose dirbantys žmonės ruošė ir ypatingąją – abiem sesėms skirtą gimtadienio šventę. Verutė šimtąjį jubiliejų šventė dar nameliuose, Medeikiuose. Į globos namus šimtametė atvažiavo iš ligoninės – po gydymo patyrus sudėtingą kojos lūžį.
„Aš dar tik viešnia, prieš Velykas atvažiavusi, o sesytės Pranutės čia visa tvarka, visas gyvenimas“, – kalba Verutė, po vyro Petro mirties likusi vienui viena.
Pranciška globos namuose apsigyveno prieš 17 metų, kai anapilin iškeliavo vyras Jokūbas ir nameliai liko jo vaikams.
Kai prieš 200-ąjį gimtadienį globėjos skaičiavo svečius, klausė ir sesių, ką jos norėtų pasikviesti, pamatyti,
„Jūs mano artimiausi žmonės“, – šitie Pranutės žodžiai, pasak globos namų direktorės Irenos Jurgaitienės, sujaudino, graudino, buvo tikriausias įvertinimas.
Verutės sveikinti atvažiavo Medeikių seniūnijos darbuotojos Rasa ir Aušra, armonika pagrojo Sigutė, kuri ir pokalbio dieną, buvo ką tik atvežusi savo rinktų mėlynių…
„Aš ir Sigutės mamytė buvome draugės, tai Sigutė mane vis aplanko“, – pasakoja Medeikiuose gyvenusi Verutė.
Prieš keliolika metų į globos namus atvykusi Pranutė tik geru žodžiu mini buvusius kaimynus Kubilius. Jų šeima gyvena Velykionyse, kur buvo Pranutės ir jos vyro Jokūbo namai.
Vyrų vardai – kaip tėvo ir brolio
„Nebuvo vasaros, kad Jokūbo vaikai į Velykionis neatvažiuotų… Dabar nelanko, nes ir patys gal jau pasenę, ligoti. O savo vaikų neturėjau – ištekėjai jau sena“, – kalba Pranciška, su Jokūbu pragyvenusi 27 metus.
„Mes abu sutardavom – jis buvo gudresnis, daugiau parėdymų duodavo, bet buvau ir soti, ir apvilkta. Mano vyro vardas buvo Jokūbas, kaip ir brolio, o Verutės vyras tai Petras, kaip ir mūsų tėvo“,- sako Pranciška.
„Mano Petras tai labai geras buvo – visas mano užgaidas pildydavo“, – sako Verutė apie vyrą, su kuriuo pragyventi 45 metai.
Pro keiksmus Dievulis negirdėtų maldų
Gyvenime vargo mačiusios abi sesės – dabar našlės, savų vaikų nesusilaukusios. Tokia Dievulio valia, sako jos, tokį gyvenimą priimančios ir už jį tik dėkojančios. Jokiu būdu nieko nekeikiančios, o tik nuoširdžiai besimeldžiančios už visus gerus sutiktus žmones. Anot Verutės, maldos ir keiksmai nesuderinami – pro juos Dievulis maldų negirdėtų.
Dievulis išklauso ir atsiprašymus.
„Prisipažįstu – kartais sesytę įžeidžiu. Vis per tą savo plepumą. Ir abi pasenom – pasidarėm piktesnės, o jaunystėje tai abi vakarodavom, kartu į atlaidus važiuodavom“, – pasakoja Verutė.
„Aš tai atpratusi kalbėtis. Ketverius metus viename kambaryje gyvenau su Danute, kuri labai daug tylėdavo, ją sunku buvo prakalbinti. Taip aš išmokau daugiau melstis, o Danutė – daugiau kalbėti“, – sako 99-erių Pranciška, kuri ir dabar daug kalbėti ne visada nori.
Anksčiau skaitydavusi, o dabar, kai akys nusilpo, klausosi radijo. Abi sesės turi savo radijo imtuvus.
„Aš dabar „apsidraudžiau“ ant Marijos radijo“, – sako Pranutė, o jos 101 metų sesė domisi viskuo, kas tik vyksta pasaulyje, klausosi žinių ir laikraščius skaito. Baisiausiomis žiniomis Verutė vadina tas, kurios apie karą Ukrainoje.
„Dabar tai gyventi Lietuvoj gera, bet ar ilgai. Reikia tik džiaugtis, kol galim, tik gaila, kad ne visi tą supranta“, – kalba antrąjį šimtmetį pradėjusi senolė.
Abi sesės protingai kalba, gražiai mąsto ir meldžiasi už visus dėkodamos. Judėti nė viena beveik nebegali, todėl savo kojomis į maldos namus nueiti nebegalėtų.
Tačiau džiaugiasi, kad globos namuose yra koplytėlė. Ji šalia sesių kambario.
„Žinau, kad Dievas visada yra šalia, už sienos“, – sako Pranciška.
Abi sesės vis kartoja, kokį dėkingumą jaučia jas globojantiems žmonėms. Direktorė Irena tikina, kad gerumo pirmiausia kupinos pačios sesės.
O gimtadienio šventė, kurioje dalyvavo kunigai Jonas ir Normundas, buvusi ir su dainomis, ir su šokiais, ir su gražiausiais linkėjimais. Dar neišblėsusios šventės emocijos, nenuvytusios puokštės, nesuvalgyti saldūs gardėsiai. Jais sesės nori vaišinti visus.
