Dažnai padejuojama, esą senovėje žmonės mokėję statyti, ne taip, kaip dabar. Šimtmečius jų kurti mūrai stovi ir atrodo kaip nauji – tai ne dabartinių meistrų peckionės. Tai požiūrio reikalas, tačiau laikas negailestingas viskam. Į redakciją kreipėsi dėl Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios šventoriaus ir vartų būklės susirūpinęs biržietis.
Anot informaciją pateikusio vyro, šventorius ir jo vartai byra, iš mūro krenta akmenys, vartai grėsmingai pasvirę. Tik iš toliau viskas atrodo gražiai, o pažiūrėjus iš arčiau, situacija atrodo grėsmingai.
Iš tiesų šventoriaus ir jo vartų irimas matyti plika akimi. Iš šventoriaus vartų stulpo iškritęs didokas akmuo guli prie įėjimo. Mūre, tiek išorinėje, tiek vidinėje šventoriaus pusėje, žiojėja nemažai skylių, žyminčių buvusių akmenų vietas. Mūro skiediniu dengtas šventoriaus viršus taip pat daug kur pažeistas ir ištrupėjęs. Pusantro šimto metų amžiaus kalkinis mūrijimo skiedinys tapo trapus. Jis trupa, byra iš siūlių, o nelikus skiedinio – virsta akmenys.
Užburtas ratas
Klebonas Jonas Morkvėnas sakė regintis šventoriaus ir jo vartų bėdas. Tačiau imtis savarankiškai kažkokių remonto darbų yra sudėtinga – bažnyčios ir šventoriaus statinių kompleksas yra valstybės saugomų kultūros vertybių registre. Šis statusas gerokai komplikuoja remonto darbus – bet kas, mokantis mūryti, jų atlikti negali.
Anot J. Morkvėno, dar pavasarį buvo įvertinta šventoriaus vartų būklė. Specialistų išvada neguodžianti – ištiesinti vartų stulpų paprastai nepavyks, juos reikia išardyti ir sumūryti naujai nuo pamatų. Vien projektas tokiems darbams kainuotų apie 20 tūkst. eurų, nekalbant apie darbų kainą. Viskas turi būti vykdoma per Kultūros paveldo departamentą (KPD). Anot klebono, prašymas į departamentą yra išsiųstas, tačiau jis bus nagrinėjamas tik kitais metais. Jei įvertinimas bus palankus, yra tikimybė gauti finansavimą projektavimui, o vėliau ir darbams.
Pasak klebono J. Morkvėno, šventoriaus vartai ir tvora yra ne vienintelė problema. Būtinai reikia restauruoti ir bažnyčios duris. Tačiau tai – irgi paveldo objektas, jų restauracija kainuotų apie 80 tūkst. eurų. Akivaizdu, kad be valstybės paramos bažnyčia tokių darbų padaryti negali. Deja, biurokratinės procedūros yra ilgos ir painios, o finansavimas ribotas.
„Išeina toks užburtas ratas – nieko daryti negalima, nes saugomas objektas. Tačiau jo būklė saugotojams nelabai rūpi.
Galiausiai viskas sugriūna, nebėra ko saugoti, ir problema išsisprendžia savaime“, – ironiškai apibendrino klebonas.
Pagalba – tik patarimais
Biržų rajono savivaldybės paveldosaugininkas Dalius Mikelionis sakė žinantis apie bažnyčios statinių problemas, jis dalyvavo svarstant, kaip ištiesinti šventoriaus vartus.
Anot specialisto, savivaldybė kažkaip prisidėti finansiškai čia negali, nes turtas yra ne jos, o bažnyčios.Kito kelio vartų remontui ar durų restauravimui, kaip per KPD procedūras ir finansavimą, D. Mikelionis sakė nematantis. Dėl pavienių akmenų įmūrijimo yrančioje šventoriaus sienoje esanti kita išeitis. D. Mikelionio nuomone tai yra avarinis remontas, kuriam nereikia KPD pritarimo, ir bažnyčia tai gali daryti savo nuožiūra.
