Niekur nėra girdėta, kad žvakė nenorėtų degti! Iki Kalėdų buvo likusios tik kelios dienos, visos žvakės nekantriai laukė, kada atsidurs visų dėmesio centre ir visiems dovanos savo šviesą, aromatą ir grožį.
Visos, išskyrus vieną – jauną raudoną aukso spalvos apvadais žvakę, kuri nuolatos kartojo:
– Ne ir dar sykį ne! Aš nenoriu sudegti. Kai mus įžiebia, mes tučtuojau imame tirpti. Aš noriu likti tokia, kokia esu: elegantiška, daili ir sveikutėlė!
– Jei nesudegsi – tai tas pat, lyg mirtum nė nepradėjusi gyvent. Tik ėmusi degti tampi savimi ir visiškai laiminga.
– O ne, labai ačiū, – atšovė raudonoji žvakė. – Sutinku, kad tamsa, šaltis ir vienatvė yra bjaurūs dalykai, bet tai vis geriau nei tave tirpdanti liepsna.
– Bet tik tas, kuris atiduoda visą save, keičia pasaulį ir sykiu keičiasi pats. Jei leisi, kad aplinkui daugėtų vienatvės, tamsos ir šalčio, jie užvaldys pasaulį, – kalbėjo stora vaškinė žvakė.
– Tu nori pasakyti, kad mums skirta kovoti su šalčiu, tamsa ir vienatve?
– Taip, nes degdamos mes prarandame formą, grakštumą ir spalvas, tačiau tampame naudingos ir vertos pagarbos. Mes – šviesos karžygiai.
– Bet degdamos ištirpstame.
– Žinoma, bet tik taip galime įveikti nakties tamsą ir pasaulio šaltį, – pabaigė stora vaškinė žvakė.
Raudonoji žvakelė aukso spalvos apvadais leidosi įžiebiama. Ji iš visos širdies degė naktyje ir savo grožį pavertė šviesa, tarsi pati viena turėtų nugalėti visą pasaulio šaltį ir tamsą. Pamažu vaškas tirpo, dagtis trumpėjo, tačiau žvakės šviesa dar ilgai spindėjo žmonių, vardan kurių ji degė, akyse ir širdyse.
Kunigas Vidmantas Kareckas
