Buvęs biržietis Eligijus Karčiauskas įgyvendino savo vaikystės svajonę. Jis surengė žygį pėsčiomis ir siaurojo geležinkelio bėgiais nužingsniavo nuo Biržų iki Pasvalio.
Aštuonerius metus gyvenęs Biržuose vaikinas sakė vis žvelgdavęs į bėgius ir svarstydavęs, kurlink jie veda. Apie tai, kad būtų įdomu palei juos pakeliauti, užsiminė savo draugei. Tąkart abu pasijuokė ir idėja pasimiršo.
Šiuo metu Klaipėdoje gyvenantis išmaniųjų technologijų specialistas vis dažniau pakyla nuo kompiuterio ir dalyvauja dviračių ir pėsčiųjų žygiuose. Yra pėsčiomis apėjęs Nerį ties Vilniumi, Klaipėdoje aplankęs Antrojo pasaulinio karo vokiečių bunkerius. Planuoja kelionę Klaipėdoje nuo Melnragės iki Olandų kepurės.
Vyras sugalvojo įgyvendinti ir paauglystės svajonę pakeliauti siauruko bėgiais. Juolab buvo skaitęs apie šio geležinkelio istoriją, žinojo, kad jis buvo skirtas surinkti keleivius iš mažesnių stotelių ir pervežti į didesnes stotis.
Jis susirado seną žemėlapį, kuriame buvo pavaizduotas siaurojo geležinkelio maršrutas. Tiesa, vėliau įsitikino, kad realybė čia jau kitokia nei žemėlapyje.
Vyras savo žygį pradėjo nuo Biržų traukinių stoties. Kurį laiką bėgiai buvo švarūs, o už dabartinės „Regitros“ pastato prasidėjo bėdos. Siaurukas vietomis buvo apaugęs tokiais krūmokšniais, kad per juos ir katė nepralįstų. Tad teko apeiti aplink per ūkininkų laukus, brautis per krūmynus.
E. Karčiauskas sakė, kad tose vietose, kur dar galima eiti, išlikę 80 procentų „siauruko“ bėgių. Jam labiausiai patiko keliauti išlikusiais tiltukais. Dėl sutrūnijusios medienos jais eiti buvo baisu, bet visur perėjo sėkmingai.
Kai vyras priėjo buvusią Gulbinų geležinkelio stotį, kur bėgiai eina tiesiog per žmonių kiemą, sulaukė gyventojų klausimų, kur jis čia vaikštantis. Ir nusistebėjimo, kai pasakė apie savo žygį. Dar buvo pavaišintas skaniu vandeniu.
Eligijui patiko sustoti ties Kraštų kaimu, kur geležinkelio bėgiai išvalyti. Šalia jų pastatytas medinis staliukas, suoliukai atsipūsti ir pasidžiaugti gamtos vaizdais.
Pašnekovas minėjo, kad žygio metu teko išvysti nemažai itin gražių vaizdų, regėti daugybę stirnų, sutikti ir lapę.
Vyras neslėpė, kad žygis buvo itin sunkus psichologiškai. Ypač pirma jo dalis. Jis išėjo vienas, tikėjosi keliauti bėgiais, o teko kabarotis per brūzgynus, klampoti per molį, eiti ūkininkų laukais.
Įveikęs pusę kelio Eligijus žygį nutraukė, bet po kiek laiko nutarė jį pratęsti. Antrą kartą jau žinojo, kas jo laukia, tad buvo lengviau.
„Mane asmeniškai tokie žygiai užgrūdina psichologiškai. Esi vienas nežinia kur, nežinai, kas tavęs laukia. Kartu tai yra pabėgimas į gamtą, pasibuvimas su savimi ištrūkus iš pasaulio, pasikrovimas gerosios energijos“,- sakė jis. Todėl baigęs žygį džiaugėsi tai įveikęs.
Ar vertėtų ateityje organizuoti tokius žygius pavieniams keliautojams ir grupėms?
E. Karčiausko nuomone, tokie žygiai tikrai būtų naudingi. Tačiau kai kurias siaurojo geležinkelio vietas reikėtų išvalyti nuo nepraeinamų brūzgynų. Jis mano, kad tai būtų tikrai naudingos kelionės siekiant geriau pažinti savo krašto istoriją ir save.
