Rudens taku gražią šeštadienio dieną į mielą Papilio mokyklą po penkiasdešimties metų susirinkome mes, 23-čiosios laidos abiturientai.
Šypsojosi buvusios mokytojos, matydamos savo mokinius, valandėlei grįžusius į vaikystės – jaunystės mokyklą, jau praėjusius savo gyvenimo universitetus, besidžiaugiančius suaugusiais vaikais, anūkais, nuveiktais darbais. Vėl visų rankose tradicinės rugsėjo gėlės – kardeliai… Mokyklos koridoriuose pasklido juokas ir atrodė, kad tik vakar čia skambėjo mums paskutinis skambutis…
Mūsų mokykla per tiek metų labai pasikeitusi – erdvi, su dideliu priestatu, tik gaila, kad joje labai mažai mokinių. Gražiai įrengtas muziejus pasakoja visą Papilio mokyklos istoriją. Mus visur mielai lydėjo mokyklos vedėja Loreta Žibelienė.
Suėjome į savąją klasę. Po tiek metų atvykome tik vienuolika, o mūsų buvo net dvidešimt devyni. Pajuokavome – pusė visų čia besimokančių.
Pamoka prasidėjo… Savo eilėraščio posmais pasveikino klasės draugė Ona Lukoševičiūtė – Varnienė, sukvietusi į šį susitikimą. Tylos minute pagerbėme Anapilin išėjusiuosius. L. Žibelienė papasakojo apie mokyklą, pasiekimus, planus, padovanojo simbolinius Papilio mokyklos ženklelius. Buvusios mokytojos A. Solovjova, I. Naktinienė, V. Trečiokienė „įvertino“ tuometinius mūsų „nuopelnus“, ir rimtus, ir juokingus, į kuriuos šiandien žvelgėme kitomis akimis, bet nuoširdus juokas netilo.
Kiek daug šilumos ir gėrio mums davė MOKYTOJAI. Ačiū Jums už kantrybę ir sugebėjimą išgirsti mūsų norus, bėdas ir svajones.
Džiaugėmės nuo pirmojo mūsų susitikimo 45 metus išsaugotais mūsų sąsiuviniais, kuriuose kiekvieno mūsų susitikimo metu aprašydavome savo gyvenimo pokyčius, mintis, palinkėjimus. Daug turėjome prisiminimų iš mokykloje patirtų nuotykių, nepakartojamų naujametinių karnavalų, vaidinimų ir už mūsų kūrybingumą, kolektyviškumą mes esame dėkingi energingai mūsų klasės auklėtojai Algimai Žvironaitei – Markavičienei. Šviesios prisiminimų akimirkos, juokas ligi ašarų – sveikatos šaltinis, iš kurio, rodosi, pasisėmėme jėgų ir tapome stipresni.
Gavome naujas mokyklines uniformas senjorams, kuriomis pasipuošę galėjome pasidžiaugti, kokie buvome jauni ir gražūs prieš 50 metų. Maloni staigmena – po naują „vadovėlį“, iš kurio nereikės mokytis, padovanojo Onutė. Tai ką tik išleista jos trečioji eilėraščių knygelė „Šviesios saulėlydžių aušros“. Mokyklą palikome prisipildę energijos ir puikios nuotaikos.
Aplankėme Papilio kapelius, kuriuose ilsisi buvęs mokyklos direktorius V. Plepys, mokytojas K. Solovjovas, klasės draugas A. Sanvaitis. Paminėjome ir kitus mūsų klasės draugus, jau išėjusius Anapilin.
Pratęsti prisiminimų dieną susirinkome jaukioje miestelio kavinukėje „Rimvida“, kur malonios šeimininkės paruošė puikų stalą. Čia vėl netilo kalbos. Kiekvienas norėjome išsipasakoti, pasidžiaugti nuveiktais darbais, pasidalinti patirtimi ir šeimos džiaugsmais. Labai gaila, kad į susitikimą negalėjo atvykti mūsų klasės auklėtoja Algima…
Šios saulėtos dienos nuotaiką dar labiau praskaidrino Baltoji meškutė, atvežusi mūsų metų mėgstamiausias dainas. Pašokome, padainavome, pašėliojome – gera nors akimirkai grįžti į vaikystę. Taip greitai – saulelė vakarop ir mes atsisveikinome su taip mielu Papilio miesteliu.
Malonu susitikti, gera pabendrauti, miela prisiminti.
„Ačiū tiems, kurie pakviesti atvykote. Ačiū už pagalbą Virginijai ir Algirdui Kalniniams, o dalyvavusiems susitikime – už šypsenas, dovanas, gerą žodį. Kaip tarėmės, susitiksime švęsti 70 – mečių šventės, kurią laikas mums dovanos po dvejų metų. Išlikite sveiki, ryžtingi, pilni energijos ir geros nuotaikos. Esu laiminga, kad turiu kam pasakyti: „Ačiū, kad esate“, – rašė Ona Lukoševičiūtė – Varnienė.
