Niekada gyvenime nebuvau iš tų, kurie nori viešumos, dalija interviu. Tačiau pastaruoju metu spaudą ir socialinius tinklus užplūdusi informacija apie Biržų ligoninę, įvairūs vertinimai, komentarai, siejami ir su mano šeima, privertė pasiryžti išsakyti nuomonę – tai yra iš kitos pusės pažiūrėti į problemą, kodėl gydytojas Nerijus Ubartas netampa skyriaus vedėju.
Daktaro N. Ubarto neskyrimo į skyriaus vedėjo pareigas problema yra ne Olgertas Kvedaravičius. Problema yra daktaro asmenybė. Ne kiekvienas geras specialistas gali būti vedėju.
Skyriaus vedėjui reikia žymiai daugiau negu gebėjimo atlikti operacijas – jam būtini bendražmogiškosios kultūros dalykai, mokėjimas suburti, išklausyti ir suprasti kitus.
Mes su vyru Biržuose išdirbome 55 ir 53 (tiek čia dirbu aš) metus. Ir mes gerbėme savo mokytojus. Jų nevadinome seniais, mokėmės iš jų tolerancijos, pakantumo, bendravimo su ligoniais ir kolegomis. Senas buvo ir daktaras Čeponis, ir daktaras Liorentas buvo senas, ir Kasparavičius taip pat buvo nebejaunas. Ir iš visų mes mokėmės, bet niekada jų seniais nevadinome.
Daktaro N. Ubarto nuolat kartojami žodžiai „betvarkė ligoninėje“. Tai kur toji betvarkė? Ar daktaras nemato, kaip gražėja ligoninė, atidarytas europinio lygio geriatrijos skyrius, suremontuoti terapiniai, sutvarkyti kiti skyriai. Įsigytas kompiuterinis tomografas, ligoniai ir jų artimieji džiaugiasi palaikomuoju gydymu ir slauga tam skirtame skyriuje, atnaujinta konsultacinė poliklinika, pastatyta elektrinė (jos dėka ligoninė dirba ne nuostolingai). Tai ar daktaras N. Ubartas šito nemato? Negali įžiūrėti nė vieno gero dalyko mūsų ligoninės veikloje?
Dabar apie daktaro N. Ubarto kalbėjimą apie jo išlaidas, skolas ir pinigų trūkumą. Kiek metų mes, šitie vadinamieji „seniai“, išdirbome ir nė vienas nebėgome į rajono Tarybą, pas Savivaldybės vadovus skųstis savo išlaidomis, finansiniais įsipareigojimais. Visi mes mokėjom skolas, auginom vaikus ir nelakstėm reikalauti, kad padidintų atlyginimą. Jam už operacijas mokama tiek pat, kiek ir kitiems.
Daktarui atvykus į Biržus mes džiaugėmės, kad atėjo jaunas specialistas, priėmėm jį išskėstomis rankomis. Bet, deja, daktaras atsuko kolektyvui nugarą ir parodė tą savo mėgstamą nepadorų ženklą.
Aš noriu ne kritikuoti daktarą N. Ubartą – tiesiog noriu apginti savo ir savo kolektyvo garbę. Nes ligoninė yra mano kolektyvas ir turi kas nors žmogui į akis pasakyti tiesą.
Geras specialistas ir geras vadovas – du skirtingi dalykai. Būtent daktarui N. Ubartui trūksta tolerancijos, pakantumo, kitos nuomonės girdėjimo… O apie jo elgesį geriau spręs ligoninės etikos komisija.
O. Kvedaravičius tą pačią dieną išeis, kai ligoninė gaus naują traumatologą. Ne gydytojui N. Ubartui spręsti, kada į pensiją išeiti man. Ne Kvedaravičiai stabdo N. Ubarto karjerą. Ir labai norėčiau, kad mūsų pavardės tokiame kontekste daugiau neskambėtų.
Banguolė Teodora Kvedaravičienė, gydytoja akušerė – ginekologė
