„Nutraukti“ (nufotografuoti) jį prie krosnies paprašė garsus latvių keramikas Šį šeštadienį, vasario 8 d., jis Biržuose rengia savo darbų parodą „Vākuums arba Rinkinys“. Menininkas nuo 11 val. iki 14 val. muziejaus mažojoje parodų salėje (rūmuose) bendraus su lankytojais latvių, anglų arba rusų kalbomis. Bus galimybė jį pakalbinti – nepraleiskite tokios progos.
Šiandien skaitytojams siūlome muziejininkės Džiuljetos Flenderienės ir menininko Ainaro Rimisano pokalbį Latvijos Dailės akademijoje.
– Esate garsus latvių keramikas, daugelio tarptautinių parodų dalyvis, docentas, besidarbuojantis Latvijos Dailės akademijoje bei ugdantis jaunuosius talentus Rygos dizaino ir dailės vidurinėje mokykloje. Koks Jūsų kelias į Akademiją?
– Aš šiame pastate jau nuo penktos klasės.
– ?
– Nuo mažų dienų patiko piešti ir viename konkurse mano darbą pastebėjo Rygos Janio Rozentalio vidurinės dailės mokyklos mokytojas Haris Blunavas. Jo paakintas, baigęs ketvirtą klasę paprastoje vidurinėje mokykloje, įstojau į tą prestižinę, žmonių šaukiamą Rožyčių mokyklą, kuri buvo visai šalia Latvijos Dailės akademijos. Pabaigęs mokslus turėjau būtinai stoti į aukštąją mokyklą, kad nepaimtų rusų kariuomenėn. Tad įstojau Akademijoje į keramiką, bet vis tiek po pirmo kurso pašaukė tarnauti.
– Kodėl būtent keramika?
– Kažkiek ja domėjausi, nes keramikos skyrius yra šio pastato apačioje (paskui nueisim pažiūrėti dirbtuvių). Nežinau, vieni siekia stiebtis į aukštumas, o mane patraukė žemyn, prie molio, ir jau daugiau nei 35 metus keramika manęs nepaleidžia.
– Tad kaip Jūs nuo to molio perėjote prie porceliano?
– Na, tais senais laikais pagrindinė darbo medžiaga buvo molis, vietinė žaliava. Su porcelianu, akmens mase pradėjau dirbti tik ketvirtame kurse, kai atlikau praktiką Rygos porceliano gamykloje, ten, kur dabar yra „Akropolis“. Būtent ten ir pamėginau kurti pirmuosius darbus iš porceliano, susipažinau su darbų degimo prie aukštos temperatūros subtilybėmis ir čia pasilikau.
Pokalbis pasisuka apie technologinius ir techninius keramiko darbo ypatumus: koks ilgas kelias nuo idėjos iki gatavo dirbinio, kaip svarbu išmanyti fiziką ir chemiją, kokios krosnys naudojamos darbams išdegti, kiek elektros sunaudojama vienam degimo ciklui…
– Viename interviu esate minėjęs, kad „keramika – didelė staigmena“. Ką turite omeny?
– Na, jeigu viską atlikai gerai, nepadarei esminių klaidų tiek kurdamas gaminį, jį glazūruodamas, tiek parinkdamas degimo temperatūrą elektrinėje krosnyje, tada galutinis rezultatas yra nuspėjamas 85–90 procentų. Degant darbą malkinėje krosnyje gali tikėtis daugiau staigmenų.
– Minėjote: „Jei nepadarei esminių klaidų“. Kokios jos?
– Na, sakykim, gamindamas puodelį, tu jį gali padaryti plonesnį, storesnį, pasirinkti sudėtingos formos siluetą. Gali suveikti ir fizikos dėsniai: jei tam puodeliui pernelyg išlenksi kraštą, rezultatas bus atvirkščias, tie išlenkti krašteliai gyvens savo atskirą gyvenimą. Na ir banaliausias dalykas – dirbinys iškrenta iš rankų… (juokiasi-red.). Nes tu atidarei krosnį, pamatei – oho, koks grožis! Iš susijaudinimo rankos pradeda drebėti ir… pliukšt. Ir viskas, darbo nebėr.
– Tad kaipgi gimsta tie Jūsų darbai? Koks pats kūrybos procesas?
– Aš, taip sakant, tris dienas galvoju ir 15 minučių dirbu. Man labai svarbu susiplanuoti darbo procesą – kaip dirbsiu, kiek ilgai užtruks, kokių priemonių reikės ir panašiai – kad paskui darbo pusiaukelėje nereikėtų stoti ir vėl mąstyti. Nežinau, kodėl taip darau. Kartais galiu sakyt, kad iš tinginystės: imi ir padarai. Tai ne, po velnių, sėdi tris dienas ir galvoji, kaip tai atlikti…
– Iš kur imate idėjų darbams?
– Imu gamtoje esantį objektą ar žmogaus sukurtą daiktą ir jį interpretuoju savo nuožiūra. Viską stengiuosi pateikti su tam tikra ironija ir humoru, kad tai atrodytų yzy-pyzy, kad tai yra lengva padaryti. Iš tikrųjų už to viso yra daug darbo.
– Koks įsimintiniausias Jūsų darbas?
– Tai susiję su porcelianiniais auliniais batais, kurie buvo skirti parodai „Provincijos urbanizacija“, kuri vyko, rodos, 2004 metais. Tuo pat metu vyko priešrinkiminės kovos ir politikas Einaras Repšė buvo įkūręs savo partiją „Jaunais laiks“. Kartą laukuose pamačiau daug krūvon sudėtų baltų šieno ritinių, ant kurių puikavosi partijos pavadinimas „Jaunais laiks“. Tad man toptelėjo mintis: išrikiuoti toje parodoje baltus porcelianinius aulinius ir ant jų išrašyti „Jaunais laiks“. Parodos rengėjai abejojo tokiu sumanymu, bet aš jį vis tiek įgyvendinau (raides prie aulinių prilipinau lipnia plėvele).
Bet tas tolimesnis pasakojimas apie aulinius yra su tokiu sveiku cinizmu. Turiu planelį: prieš mirdamas paliksiu vieną „biskvitiniu“ degimu išdegtą porcelianinį aulinį batą. Po mirties būsiu kremuotas. Tada iš mano pelenų pagamins glazūrą, ja padengs batą ir išdegs. Ir viskas.
– Labai netikėtas sumanymas, bet grįžkime į dabartį. Vasario ir kovo mėnesiais Jūsų darbų paroda veiks Biržų muziejuje? Ko palinkėtumėte jos lankytojams?
– Stebėti, mėgautis, džiaugtis ir galvoti, kad autoriui viską pavyko įgyvendinti labai lengvai (juokiasi-red.).
– Dėkui už pašnekesį.
