Eseistikos etiudai ir vienas verlibras
DAUG KELIŲ
Kartais daug kelių atsiveria tada, kai tu jau nebegali jais eiti arba a priori žinai, kad niekur toli tuo keliu nenueisi, tik galbūt šiek tiek paėjėsi, nes šiame gyvenimo taške tau neužteks laiko, o vėliau – ir jėgų.
Bet tie keliai vilioja; atrandi savy gabumų, kurių neįtarei egzistavus, deja, juos reikėjo surasti savy anksčiau, ištraukti iš savęs, kaip žvejys ištraukia žuvį iš drumsto vandens, nežinodamas, kokia jam užkibo…
Daug kelių, kuriais jau niekur nenueisi, bet vis viena bandai jais žengti.
YRA
Yra žmonių, kurie, lyg ir nieko blogo nedarydami, vien savo buvimu užteršia… aplinką.
PARALELĖ
Kadaise Amerikoje indėnų genčių likučius suvarė į rezervacijas.
Dabar Gamta suvaroma į kitas rezervacijas – rezervatus, draustinius, parkus – nes bus jai, deja, tas pats, kaip ir indėnams…
Žemė yra Gamtos, bet ji iš jos išvaryta, išvaroma… Kasdien, kas valandą, kas sekundę – siaubingu globaliu greičiu…
GALBŪT
daraisi svetimas, nepritampantis:
pasaulis greitėja ir palieka tave
šalikelėj it greitasis traukinys
į kurį nespėji, vis labiau nespėji, nors, kas žino,
ar verta suspėti – gal geriau sėdėt šalikelėj, kur dar
gieda paukštis, prašliaužia sraigė, vėjūkštis skaičiuoja
nesuskaičiuojamus lapus lapijoje, iš kažkur
galbūt tave stebi nematoma raudona lapė;
nes galbūt viskas yra atvirkščiai – labiau esi
pasaulyje jo šalikelėje negu tie, kurie suspėjo
į tą patologiškai greitą, greitėjantį traukinį
