Krepšinio kamuolys, jungiantis Lietuvos nusipelniusios trenerės biržietės Nijolės Kregždienės šeimą, – dabar jau ir dešimtmečio anūko Matėjaus rankose. Talentingojo berniuko mama Monika Kregždytė – krepšinio trenerė, užaugusi Biržuose.
Dešimtus metus Biržų rajono sporto centre dirbanti trenerė Monika Kregždytė šįmet išlydėjo savo pirmuosius auklėtinius – 2006 metais gimusių mergaičių komandos nares. Šios biržiečių komandos narė – dabar Lietuvos moterų krepšinio lygoje rungtyniaujanti, eilę metų Lietuvos rinktinėms atstovaujanti Sintija Aukštikalnytė.
„Su šia komanda pelnytas laimėjimas – antroji vieta MKL U16 A divizione. Tai buvo 2022-aisiais ir yra geriausias Biržuose krepšinio pasiekimas su mergaitėmis“, – šypsosi trenerė, neseniai braukusi ašarą auklėtinių išleistuvių dieną. Netrukus džiaugsmo ašaros trenerės akyse tvenkėsi sveikinant MMKL U10 čempionais tapusią berniukų komandą. Komandos lyderis – dešimtmetis trenerės sūnus Matėjus. Ką rungtynių metu turi jausti už visą komandą atsakingos trenerės ir mamos širdis, tegalėtų suprasti motiniškus ir trenerės jausmus vienu metu širdyje talpinusi Nijolė Kregždienė. Abi jos dukros – Monika ir Erika – krepšininkės. Jaunylė Erika – profesionalė, žaidusi moterų krepšinio komandoje „Fortūna“, atstovavusi Lietuvos rinktinėms.
Dabar abi trenerės Nijolės dukros gyvena ir dirba Biržuose. Monika, kaip ir jos mama, yra krepšinio trenerė.
Monika į gimtinę grįžo baigusi Lietuvos sporto universitetą (tuometinę Lietuvos kūno kultūros akademiją), kur studijavo treniravimo sistemas. Dabar Monikai 35-eri. Ji Biržų rajono sporto centre dirba krepšinio trenere, o „Saulės“ gimnazijoje – kūno kultūros mokytoja. ŠR pokalbis su ja – laiko tarp pamokų metu.
– Kaip jaučiatės Biržuose?
– Laiminga. Esu labai sentimentali, todėl man be galo gera grįžti į tas pačias vietas, kur užaugau. Sporto mokykla, „Saulės“ gimnazija – mano buvusios mokyklos, o dabar aš čia dirbu. Neįtikėtinai geras jausmas. Ir gyvenu tėvų kaimynystėje – mūsų butai šalia. Sesės Erikos, beje, taip pat.
– Iš universiteto – tiesiai į Sporto mokyklos salę?
– Ne iš karto. Grįžau į Biržus 2012 metais. Tuo metu kepšinio trenerių mokykloje užteko, tad iš pradžių dirbau grožio salone masažiste. Sulaukusi Matėjaus netikėtai gavau pasiūlymą dirbti trenere. Sūnus tebuvo pusės metų. Man pasakė, kad sprendimą turiu priimti neatidėliodama, todėl ryžausi. Krepšinio treneriais dirbome keturiese – aš, mano mama Nijolė Kregždienė, Žydrūnas Kačinskas ir tuo metu mokyklai vadovavęs direktorius Algirdas Kriaučiūnas. Direktorius į darbo ir motinystės derinimą žiūrėjo labai lanksčiai – turėjau galimybę laiku maitinti kūdikį.
– Ir štai jau dešimtieji trenerės Monikos profesiniai metai…
– Tiek, kiek metų ir Matėjui.
– Regint gražius judviejų santykius, nekyla abejonių, kad sūnaus gimimas – didelis gyvenimo laimėjimas.
– Neabejotinas (šypsosi – red.). O vienas iš didžiausių mano profesinių laimėjimų, o gal tiksliau būtų sakyti, tobulėjimo įvertinimas – dalyvavimas 2024 metais Europos jaunučių (U16) čempionate su Lietuvos merginų rinktine.
– Kiekviename judėjime be galo svarbūs ženklai. Koks jūsų gyvenimo pagrindinis ženklas, parodęs kelią į oranžinio kamuolio pasaulį?
– Vienintelis ir vienareikšmis faktorius – mama. Ji mano ženklas Nr. 1 – trenerio darbe pasiekusi aukštus įvertinimus, treniravusi Lietuvos rinktinę.
Kelią į krepšinį tiesė ir aplinka – augau ne vaikų darželyje, o sporto salėje. Šešeriais metais jaunesnė mano sesė Erika tapo profesionalia krepšininke, žaidė moterų komandoje „ Fortūna“, atstovavo Lietuvos rinktinėms.
– Dabar kelio rodykle ir ypatingu ženklu į sporto pasaulį esate savo sūnui.
– Manojo kelio pradžia panaši į Matėjaus. Dabar jo laikas – Matėjų giria, o kaip bus vėliau, matysim. Tačiau žinau viena – bet kuriuo atveju aš sūnų visapusiškai palaikysiu.
Pradžioje ir aš buvau perspektyvi. Paauglystėje man buvo toks sunkus etapas. Nepatekau į rinktinę, kurią formavo mama! Dabar ją, kaip trenerę, puikiausiai suprantu, bet tada man tai buvo kaip ženklas, kad profesionali kryptis – ne man. Taip gal ir atsidūriau trenerės kelyje.
Iš vaikystės žinau – norint, kad vaikas sportuotų, tu neturi būti jo treneriu. Mama ir trenere turi būti ne tas pats asmuo. Juk ir komentarus, kurių būna visokių, skaudžiau priimi iš artimo žmogaus… Viską girdėti iš mamos lūpų labai sudėtinga!
– Jūsų su sūnumi santykiai rodo labai artimą ryšį.
– Santykiai iš tiesų labai geri. Prieš varžybas nelengva būna abiem. Kartoju Matėjui: laikykis, nes mes abu atsakingi už komandą – tu aikštelėje, o aš – už aikštelės ribų. Jaudinuosi ir dėl komandos, ir dėl vaiko – ar miegojo, ar pavalgė… Matėjui aiškinu, kad lyderystė – laikinas dalykas, reikia nuolat dirbti, stengtis tobulėti.
– Kokios sūnaus savybės, kaip sportininko, džiugina? Ką teigiamo matote paveldėta iš jūsų?
– Džiugina mokėjimas susikaupti, mažai šnekėti. Sūnus turi užsispyrimo laikytis to, kas užsibrėžta. Pavyzdžiui, kol komanda nelaimės pirmosios vietos, nevalgyti saldumynų. Tam Matėjų įkvėpė perskaitytas interviu su vienu jaunu talentingu krepšininku. Ir mane privertė to laikytis, nors saldumynus mėgstam abu… O iš savęs matau sūnuje kol kas tik jautrumą, kuklumą. Kaip žmogui, tai gal gerai, bet sporte – anaiptol. Kaip yra kažkas apie sportą pasakęs, kad išpildytum savo svajonę, turi nugalėti kito svajonę. Vietą komandoje turi išsikovoti pats.
– O kuo pasižymi jūsų treniruotės? Ką stengiatės įskiepyti savo trijų treniruojamų komandų auklėtiniams?
– Ruošiamės gyvenimui – mokomės, kaip išeiti iš stresinių situacijų. Vaikams sakau, kad treniruotės – lyg pasiruošimas abitūros egzaminams. Turime mokytis ir pralošti – juk mokėjimas pralaimėti daug ką duoda. Kiekvienas iš jų veda į didesnes pergales.
– Sunkiausias dalykas komandos vadovui?
– Suburti, išlaikyti komandą – didelis darbas ir su vaikais, ir su tėvais.
Prarandi vieną vaiką – byra visa komanda. Pats blogiausias dalykas tėvams (sykiu ir man) – blogai šnekėti apie trenerius. Jeigu tu nepasitiki mokytoju ar treneriu, tai kaip juo gali pasitikėti vaikas?
Man svarbu ugdyti pagarbą varžovams, komandos nariams.
Už savo komandą sergančiųjų emocijos ne visada būna tik gražios.
Norėtųsi, kad su augančiu sportininkų meistriškumu augtų ir juos palaikančiųjų kultūra.
– Ar jus varžybų metu veikia „ekspertų“ pastabos? Ar daug „ekspertų“ yra ant jūsų auklėtinius palaikančiųjų suolelio?
– Ilgiausias suolelis – mano šeimos! Rungtynių metu nieko negirdžiu – esu kartu su vaikais. Man geriausia „ekspertė“ – mano mama.
Prieš rungtynes iš jos išgirstu žodį „laikykis“. O diskusijos būna jau vėliau, kai nuslūgsta įtampa, nurimsta emocijos.
– Matėjaus gebėjimai pastebėti ne tik žaidžiant Biržų komandoje. Šįmet jis su „Sanit“ krepšinio akademijos komanda dalyvavo „Mantinga“ vaikų lyga ir BBBL (Baltijos berniukų krepšinio lygos) rungtynėse, tapo reguliariojo BBBL sezono naudingiausiu komandos žaidėju (MVP).
„Šis įvertinimas – ne tik įrodymas apie Matėjaus talentą ir atsidavimą, bet ir puikus pavyzdys visiems mūsų jauniesiems krepšininkams“, – praneša „Sanit“ akademija, kurioje treniruojasi ir garsių krepšininkų Jono Valančiūno, Lino Kleizos vaikai… Kaip Matėjus pateko į šią komandą?
– Praėjusiais metais dalyvavome „Sanit“ krepšinio akademijos skelbtoje atrankoje į 2015 ir 2016 metais gimusių berniukų komandą. Norėjau pažiūrėti, kaip sūnus atrodo tarp didžiųjų miestų krepšininkų. Atrankoje Matėjus labai gerai pasirodė ir gavo kvietimą prisijungti. Važinėjome, kiek galėjome, į Vilnių. Treniruotės su kitu treneriu buvo naudingos. „Sanit“ atstovai vėliau juokavo, kvietė mane atvykti dirbti į Vilnių ir kartu atsivežti Matėjų…
– Ar sūnus dar neturi žvaigždutės požymių?
– Tikiuosi, kad dar nesužvaigždėjęs… Bent jau tikrai nenorėčiau. Matėjus lanko šachmatų treniruotes – jos turi sąryšį ir su krepšiniu. Man patinka, kad sūnus turi tam tikras valandas susikaupimui ir dėmesio koncentracijai. Lanko ir futbolo treniruotes. Per vasarą bėgs į futbolo aikštelę.
– Koks jūsų laisvalaikis?
– Neturiu. Praėjusią vasarą dirbau su rinktine, nebuvau Biržuose. Matėjus gyveno su su seneliais. Šitą vasarą noriu pabūti su šeima.
– O geriausias poilsis?
– Būti prie jūros ir neturėti jokių atsakomybių. Tada ilsimės abu su Matėjumi.
– O kokios pamokos ar užsiėmimai jam labiausiai patinka?
– Fizinis ugdymas ir teatras. Tai jau veikia meniškieji močiutės Jolitos (mėgėjų teatro aktorės J. Braškės – red.) genai.
– Grįžtant prie krepšinio kamuolio – tai jis kaip ta saulė, apie kurią sukasi Nijolės Kregždienės šeimos kartos…
– Aš laiminga, kad galiu negyventi ilgesiu. Kad mama yra šalia, kad mus sieja artimas ryšys ir superinteresų branduolys – krepšinis, Matėjus. Rungtynes visada žiūrime pas mamą. Ji visiems gamina valgį, televizoriaus ekrane vyksta kova ir tai yra nepakartojamas mūsų šeimos laikas kartu.
– Norėčiau paklausti apie jūsų svajonę.
– Daug keliauti. Pamatyti pasaulį, kuris be galo įdomus. To linkiu ir savo Matėjui.
– Tegu pildosi.
