„Gyvenimas tarsi sprintas: lekiame, skubame, tarsi kokiame tarpiniame finiše stabtelime ir vėl bėgame. Bet, kalbant sporto terminais, vien ėjimu dar nesinori užsiimti“, – tokiomis mintimis dalijosi ilgametis lengvosios atletikos treneris, Biržų rajono sporto centro direktoriaus pavaduotojas, o dabar ir Biržų rajono savivaldybės tarybos narys Viktoras Bagamolovas.
Biržiečiams gerai pažįstamo žmogaus gyvenimas iš esmės vyksta sporto pasaulyje. Darbe, šeimoje, laisvalaikyje – visur didesnė ar mažesnė dalis atitenka sportui. Su treneriu kalbėjomės prieš pat Jonines. Šios šventės Bagamolovų šeimai ypatingos – prieš tris dešimtis metų per Jonines sporto treneris sutiko savo būsimą žmoną.
Pirmasis treneris tapo kolega
Viktoras Bagamolovas gimė 1970 metais. Berniuko vaikystė bėgo Medeikiuose, čia pradėta lankyti mokykla. Rimčiau sportuoti būsimąjį trenerį paragino į mokyklą atėjęs dirbti jaunas mokytojas.
„Kai buvau pirmokas, stadione stebėdavau sportuojantį Laimį Tučą. Jis 100 m bėgdavo per 10,8 s. Palenktyniaudavom. Jis bėgte, aš – su dviračiu. Norėjosi ir man taip greitai bėgti. Kai mokiausi trečioje klasėje, atėjo jaunas ir energingas mokytojas, dabar jau daug metų kolega Audris Viduolis. Tada prasidėjo rimtesnis požiūris į sportą, treniruotes. Buvo 1980-ieji. Už mokyklą tekdavo varžytis visose sporto šakose, tačiau daugiausiai dėmesio skyrėme lengvajai atletikai. Mano vadinamasis arkliukas buvo šuolis į tolį“, – pažintį su lengvąja atletika prisiminė V. Bagamolovas.
Jis sako, kad su visais treneriais, kuriuos jam teko sutikti, dirbo rimtai – į treniruotes nežiūrėjo atsainiai, turėjo tikslus ir konkretų rezultatą, kurį norėjo pasiekti.
„Tiek su treneriu A. Viduoliu, tiek su paskutinėse klasėse treniravusiu Vytautu Klemka dirbome rimtai. Buvo entuziazmas tiek iš trenerių, tiek iš mano pusės. Turėjau tikslą, iki kol pabaigsiu mokyklą, nušokti 7 metrus. 1989 metais Petro Poškaus stadiono atidarymo metu užfiksavau 6,91 m. Šiek tiek pritrūko“, – pasakojo lengvosios atletikos treneris.
Dėl pasirinkimo neabejojo
Vis tik tikslas ir trokštamieji 7 metrai buvo pasiekti. Geriausią asmeninį rezultatą – 7,15 m – V. Bagamolovas užfiksavo jau būdamas studentas.
„Mokslai sekėsi neblogai, bet baigdamas mokyklą žinojau, ką noriu studijuoti. Nors dar minčių buvo apie geografiją, bet didelių svarstymų daug nebuvo. 1989 metais išvykau studijuoti į tuometinį Kauno kūno kultūros institutą.
Ten praktiškai visus ketverius metus vyko ne tik mokslai, bet ir aktyvi sportinė veikla. Dirbome su šviesaus atminimo buvusiu šalies rinktinės treneriu Aleksu Stanislovaičiu“, – sakė V. Bagamolovas.
Studijų metais (1989-1993 m.) šalyje įvyko didelių ir reikšmingų pokyčių. Išaušusi Lietuvos nepriklausomybė kėlė ir tam tikrų iššūkių.
„Studijų pradžia buvo įsimintina, šalyje vyko be galo reikšmingi įvykiai Lietuvai. Tačiau svarbūs pokyčiai visuomet reiškia iššūkius, nebuvo lengva. Blokada, sausio 13-osios įvykiai. Vertinant vien tik sporto atžvilgiu, tai nebuvo pats dėkingiausias laikotarpis. Sovietų Sąjungos pirmenybės baigėsi, o į vakarus durys dar nebuvo prasivėrusius. Reikėjo laiko, kol prisikėlusios Lietuvos sporto federacijos bus priimtos į tarptautinę bendruomenę. O ir lėšų kur nors keliaut ar važiuot nebuvo. Vis tik sportas ir varžybos vyko, tačiau kurį laiką daugiau lokaliai – Baltijos šalių regione“, – studijų metus prisiminė treneris.
Bet studijos baigėsi ir reikėjo rinktis, ką veikti toliau, kur keliauti. Žinoma, visuomet gera sugrįžti namo.
Sugrįžimas į Biržus
Studijas Kaune V. Bagamolovas baigė 1993 metais ir sugrįžo į gimtuosius Biržus. Čia netruko pradėti dirbti lengvosios atletikos treneriu ir šį darbą jau tęsia daugiau nei 30 metų.
„Grįžus į Biržus mane čia likti ir dirbti treneriu padrąsino Konstantinas Strelcovas, tuomet pats dirbęs tuometinėje Sporto mokykloje. Neilgai trukus buvau priimtas dirbti kūno kultūros mokytoju ir į „Aušros“ vidurinę mokyklą, kuriai tuomet vadovavo Leonas Zdanavičius“, – pasakojo buvęs mokytojas.
Darbas mokykloje V. Bagamolovą suvedė ir su žmona Jurga Bagamoloviene, dabartine Biržų rajono savivaldybės administracijos direktore. Lygiai prieš 30 metų prasidėjusi jų draugystė tęsiasi ir sukūrus šeimą.
„Mūsų pažinties istorija su Jurga nėra visiškai eilinė. Buvo 1995 metai, abiturientų išleistuvės vyko praktiškai per Jonines. Mane, dar jauną mokytoją, iškvietė šokiui. Taip pažintis pamažu ir užsimezgė, pradėjome bendrauti, susitikti vasarą. Rezultatas – kaip tik neseniai paminėjome sidabrinių vestuvių sukaktį“, – šypsojosi pašnekovas.
Šeimoje gimė du vaikai. Sūnus Matas baigęs mokslus gyvena ir dirba LRT sporto žurnalistu Vilniuje, o dukra Rusnė – Biržų „Saulės“ gimnazijos moksleivė.
Sporto tema – neišvengiama
Sportas Bagamalovų šeimoje yra tiesiog neišvengiama tema, tai dalis jų gyvenimo. Žmona Jurga Bagamolovienė būdama moksleivė buvo labai perspektyvi ir aukštų rezultatų pasiekusi šaulė. Dabar mamos pėdomis žengia dukra Rusnė, kuriai šaudymas irgi puikiai sekasi. Sūnus Matas – daug metų pats sportavo lengvąją atletiką, o dabar yra LRT televizijos sporto žurnalistas ir varžybų komentatorius.
„Jei ne man kokios nors varžybos, tai dukrai. Jei ne Rusnei varžybos, tai Matas kažką komentuoja arba diskusijos apie sportą vyksta. Jurga irgi didelė sporto mėgėja. Koks populiariausias sportas šeimoje? Nepatikėsite – biatlonas. Jurga su Rusne jį labai mėgsta žiūrėti, o kadangi dabar namie moterų daugiau, tai jis ir karaliauja. Be lengvosios atletikos varžybų, aš mėgstu stebėti ir krepšinį, ir didžiuosius futbolo turnyrus“, – pasakojo sporto entuziastas.
Šeima ne tik žiūri varžybas per televiziją, bet ir vyksta jų stebėti gyvai. Ir nebūtinai vykstančių Lietuvoje.
„Keliauti mums iš esmės labai patinka, o jei dar kelionę galima suderinti su sporto varžybomis – išvis idealu. Stebėjome pasaulio lengvosios atletikos čempionatą Budapešte, Deimantinės lygos varžybas Briuselyje. Žmona su dukra vyko į Romą, kur vyks Europos lengvosios atletikos čempionatas. Ten dirbo ir Matas“, – apie bendrus šeimos pomėgius kalbėjo V. Bagamolovas.
Namiškiams ir V. Bagamolovo auklėtinių pergales švęsti kartu yra tekę, kuomet po pergalės Lietuvos mokyklų lengvosios atletikos čempionate moksleivės sugužėjo į trenerio namus.
Siūlo pasitikėti treneriu
Daug metų lengvosios atletikos treneriu dirbantis V. Bagamolovas nemano, kad susidomėjimas sportu mažėja. Tą rodo ir pasiekiami rezultatai, ir į treniruotes ateinantys vaikai.
„Gal bendrai vaikai juda ir mažiau, nes yra tokių alternatyvų kaip telefonai, kompiuteriniai žaidimai, tačiau susidomėjimas sportu išlieka. Jie nori judėti, žaisti. Tik dabar prie sporto ir vaikų reikia kitaip prieiti. Juk treneris yra ne vien treneris. Jis ir mokytojas, vyresnysis draugas, ir kartais tėvas. Kiekvienoje kartoje yra talentingų vaikų. Tik arba mes jų nepamatome, arba tų deimantų nesugebame nušlifuoti“, – kalbėjo tris dešimtmečius su vaikais ir jaunimu dirbantis treneris.
Anot V. Bagamolovo, viskas nuolatos keičiasi, tad ir treneriai privalo kartu žengti su laikmečiu.
„Laikai keičiasi, viskas tobulėja, keičiasi ir pačios treniravimo metodikos. Negali sustoti, reikia nuolatos domėtis naujovėmis. Vaikams jau nebereikia piliakalnio laiptukais aukštyn žemyn lakstyti. Mat dar klausimas, kokią tai įtaką turi sąnariams, o tam tikras raumenų grupes galima aktyvuoti dirbant su laisvais svoriais, gumomis, balansiniais pratimais“, – kalbėjo treneris.
Tėvams, leidžiantiems vaikus į sportą, treneris pataria išlaikyti balansą tarp vaiko ir tėvų noro.
„Būna, kad tėveliai už vaiką nusprendžia, koks jam sportas tinkamiausias. Čia reiktų atsižvelgti ir į vaiko norą, ir į trenerio įžvalgas. Visi esame skirtingi, nėra pasaulyje dviejų vienodų žmonių. Gal vienam duota bėgti, o kitam – šokti. Žinoma, labai blaškytis irgi nėra gerai, nes tada gali ir nepavykti pasiekti jokio norimo ar įsivaizduojamo rezultato“, – sakė treneris.
Skatina rezultatai ir nuolatinė kaita
Kas per trisdešimt darbo metų trenerį vis dar motyvuoja ir leidžia neprarasti noro dirbti? Rezultatai.
„Sportas yra toks dalykas, kad tu dirbi ir matai rezultatą. Nors gal ir ne galutinį, bet bent jau tarpinį. Jis apčiuopiamas, išmatuojamas. Negalėčiau dirbti tokio darbo, kur rezultatas pasimatys kažkada, arba jo išvis neįmanoma pasverti. Pavyzdžiui, kokia nors socialinė sritis. O dabar organizuoji varžybas, treniruoji vaikus. Varžybos pasibaigė – matai rezultatą. O dar svarbiau, kad visuomet ateina nauji vaikai, su kuriais įdomu dirbti, drauge kažko siekti. Jie gerina buvusius rezultatus, verčia tave dar labiau ir plačiau domėtis treniravimu. Dabar turiu aukštus rezultatus rodantį rutulio stūmiką. Rutulys nebuvo mano sritis, bet čia yra mano nauja domėjimosi kryptis“, – sakė V. Bagamolovas.
