Dėkojame jauniesiems biržiečiams, atsiuntusiems savo kūrybos esė parapijos projektui „Šeima – visuomenės ir valstybės pagrindas. Sutarimo link“. Siūlome laikraščio skaitytojams keletą jų rašinių „Mano būsima šeima“ ištraukų.
„Mano būsimoje šeimoje būtų svarbios bendros tradicijos: pusryčiai kartu, vakariniai pasivaikščiojimai bei atostogos. Noriu, kad mano vaikai augtų aplinkoje, kurioje vyrautų pagarba ir meilė vienas kitam. Taip pat norėčiau, kad mano šeimoje visada būtų atviras bendravimas. Norėčiau būti toks tėtis ar partneris, kuris visada išklausys, padrąsins ir padės, o ne tik nurodinės. Noriu kurti santykius, kurie būtų paremti abipusiu susitarimu, o ne taisyklėmis“ (Osvaldas).
„Šeima – pati svarbiausia vertybė. Be šeimos gyvenimas yra nieko vertas, todėl mes vystome ir kuriame ją. Kartais šeimos išyra, bet tada būna palikta skylė, kuri nebebus užlopyta. Mano šeimai šeima – pati svarbiausia vertybė. Negalėtumėme gyventi vienas be kito, nors kada nors ir teks palikti namiškius. Mama visada sakydavo, jog ji nesupranta, kaip žmonės ištvėrė tais laikais, kai masiškai trėmė Lietuvos gyventojus. Šeimą išardydavo ir veždavo į šiaurinę Rusijos dalį, taip atsitiko ir mano proseneliui. Prosenelis pasakojo, kad jam teko naktį išgyventi tėvų ištrėmimą ir likti su seneliais, o pats, būdamas šešerių, nesuprato, kas vyksta. Taigi, taip ir užaugo mano prosenelis su dvasine „skyle“, be tėvų bei visuomenės sumaištyje“ (Beatričė).
„Mano mėgstamiausi prisiminimai su savo šeima yra, kai mes kiekvieną vakarą važiuodavome prie Dauguvos upės iškylauti. Tos kelios dienos, kada poilsiaudavome, buvo geriausios ir įdomiausios. Dienos metu eidavau su tėčiu meškerioti ir, pagavusi žuvelę, strikinėdavau iš džiaugsmo. Taip pat su sese maudydavomės upės pakrantėje. Puikiai pamenu, kaip statydavome smėlio pilis ir žaisdavome undinėles. O vakarais su mama ant laužo kepdavome įvairų maistą, o po to visi kartu susėdę aplink laužą skaniai valgydavome“ (Vesta).
„Nuo mažens svajojau apie tai, kad užaugusi turėsiu jaukų namelį prie upės ir didelį sodą, kuriame vaikai bėgios ir žais įvairius žaidimus – nuo „Tuku tuku“ iki „Slėpgaudžių“. O vakare atvažiuos mama ir tėtis, galbūt ir sesės bei brolis. Sėdėsime verandoje, gersime arbatą ir lydėsime saulę. Taigi, tai paprasta svajonė, bet man ji yra tikros laimės simbolis“ (Meilė).
„Tikiuosi, kad vieną dieną turėsiu vyrą, kuris mane mylės, vaikus, kurie mane gerbs, ir šunį, nes, mano manymu, gyvenimas su gyvūnais yra jaukesnis ir linksmesnis. Nors kol kas tiksliai nežinau, ko noriu ateityje, manau, kad nenorėčiau turėti labai didelės šeimos. Tai daug kainuoja – ir ne tik pinigų. Didelė šeima reikalauja daug kantrybės, laiko ir atsidavimo, tačiau tai taip pat reiškia turėti didelę širdį. Aš įsivaizduoju šeimą kaip artimų, vienas kitą mylinčių ir palaikančių žmonių ratą. Tai nebūtinai tik tėvai ir vaikai – tai gali būti ir artimi draugai. Ir nors dabar man atrodo, kad ateityje galbūt nenorėsiu didelės šeimos, šiandien neįsivaizduoju savo gyvenimo be jos. Sunku įsivaizduoti tuščias Kalėdas ar tylias Velykas be šurmulio ir juoko. Taigi manau, kad dar per anksti nuspręsti, ar noriu didelės šeimos, tačiau vienas dalykas aiškus – ateityje savo gyvenime noriu turėti daug artimų, patikimų ir mylinčių žmonių“ (Kornelija).
„Mano šeimoje mes visi sutariame, išklausome vienas kitą ir visi stengiamės, kad nė vienas neliktų nepastebėtas ar įskaudintas. Su šeima niekada nekeliauju, bet visada su ja norėjau apkeliauti pasaulį ir pajausti malonumą būnant kartu, atsipalaidavus ir be jokių rūpesčių dėl namų ar gyvūnų priežiūros. Mano šeima labai maža ir niekas negali prižiūrėti namų. Bet kad ir kas benutiktų, savo šeimą myliu ir džiaugiuosi tokią turėdama“ (Kamilė).
„Mano šeimoje visi turi stogą virš galvos, pavalgyti ir būtinas higienos priemones. Esame laimingi, kad galime nusipirkti būtiniausių daiktų, turime namus ir nemirštame iš bado. Su šeima visi susitinkame tik vakarais ir savaitgaliais – tai suteikia laimės: visi susiburiame, pasišnekame“ (Joris).
„Aš savo šeimoje trokštu tik kelių dalykų: mylinčio vyro ir sveikų vaikų. Noriu, kad mano vyras mane mylėtų bei saugotų. Labai noriu būti jo pirma ir paskutinė meilė. Be mylinčio vyro turėti šeimą yra neįmanoma. Aš nenoriu sukurti savo šeimos su žmogumi, kuriam aš būčiau niekas“ (Eva).
„Apibendrindama galiu teikti, jog man šeima – tai ne prabangūs namai ar brangios dovanos, o brangūs žmonės, bendros vertybės ir, svarbiausia, rūpestis vienas kitu“ (Mantė).
– Biržų Šv. Jono Krikštytojo parapija –
