POSTAPOKALIPTINIS
Postapokaliptinis jausmas.
Nors nieko dar galutinai katastrofiško neįvyko.
Tačiau jei seki pasaulio tendencijas ir įvykius, ypač dabar rašistų sukeltas ginklavimosi varžybas, apima jausmas, lyg jau būtų priartėjęs / atėjęs, bet dar neįvykęs tas apokalipotinis laikas…
Pridėkim dar ekologiją – tą baisų gamtos naikinimą visame pasaulyje visuose jo kampeliuose, ir vaizdas daros panašus į postapokaliptinį filmą. Jų (kaip ir fantastikos knygų) kažkodėl dabar prigaminta labai daug – galbūt mes taip ruošiami kitokiam gyvenimui, kitai pasaulio „tvarkai“?
ŽALČIO STEBUKLAS
Šiltesnę už vasarą rugsėjo pradžios dieną vingiuoja per kiemą sprindžio dydžio žalčiukas.
Labai geras jausmas regėt jo gyvybę.
Kadaise, kai buvau moksleivis, pamišęs dėl ornitologijos, apeidavau ežerus ir giraites pačiose įvairiausiose rajono vietose. Tačiau tais laikais, aštuntame praėjusio amžiaus (jau ir tūkstantmečio…) dešimtmetyje, nors gamtoj praleisdavau aibę laiko, niekad nesutikau… žalčio. Jų nebuvo, maniau, kad jie gimtam krašte suvisam išnyko ir niekad negrįš.
Ir koks nustebimas – prieš kelis dešimtmečius sykį Pabiržėj pamatyti žaltį, jį nufotografuoti. Dar vėliau, kai kartais atvažiuodavau į Biržus iš Vilniaus, buvo kiti žalčių sugrįžimo ženklai, bet liūdni – daug kur pastebėdavau žuvusius, automobilių ratų išplotus žalčius…
Deja, žalčiai žuvo ir žus keliuose. Vienintelė paguoda, kad jų populiacija yra atsistačiusi, gan gausi. Ir kad ne visi žalčiai gyvena šalia kelių.
Man susitikimas su žalčiu tebėra kažkoks stebuklas, panirimas į pasaulio mitų, senųjų baltų tikėjimų, sakmių šalį.
PRARASTI NEPRARANDAMI
Miestai
kuriuose gyvenai
ar ilgiau
buvai apsistojęs –
miestai
neprarandami –
netgi iš jų iškeliavus
ar juos praradus –
amžini miestai
tiek kiek tavy amžinybės
duota ir dar neatimta
ir atmintis vagabundė
ir atmintis vagabundė
tuos miestuos visuos
valkatauja
