Vasario 16-oji kiekvienam lietuviui yra ypatinga. Deja, šiemet ji buvo ne tik pasididžiavimo, džiaugsmo, laisvės diena. Po Sausio 13-osios baubiančių protestų, po Rusijos agresyvių veiksmų prie Ukrainos šventės laukimas buvo pilnas įtampos.
Būtent todėl itin nudžiugino, sustiprino dvasią Vabalninko klebonas Jonas Tamošiūnas. Ir Šv. Mišių auka, ir homilija, ir visuotinė malda buvo už Lietuvą, Laisvę, laisvus žmones. Tai buvo stiprios asmenybės drąsa bažnyčioje tiesiai kalbėti apie tai, kas skauda, dėl ko neramu. Tai buvo drąsa melstis už Vyriausybę, už jos pastangas suvaldyti sudėtingą situaciją, už LR Prezidentą, už Ukrainą, už kiekvieno atsakomybę. Pagrindinė pamokslo mintis ir buvo – kiekvieno atsakomybė. Klebonas linkėjo būti žodžio vykdytojais, o ne tik klausytojais. Linkėjo veidrodyje pamatyti tikrąjį save, linkėjo veikti, o ne kritikuoti. Kritikuoti, nuodyti kito gyvenimą yra lengviausia.
Nepriklausomybės akto signataras vabalninkietis Alfonsas Pertrulis, kovodamas už lietuvių kalbą, parapijiečiams sakydavo, kad Dievas juos geriau supras, jeigu jie kalbės lietuviškai. Ir tikintieji tikėjo savo klebonu, ir lietuvių kalba grįždavo nors į kasdienį gyvenimą.
Vabalninko parapijos klebonas irgi įtaigiai kalbėjo apie kunigą Alfonsą Petrulį, apie vabalninkiečių laimę turėti savo kraštietį signatarą – kaip laisvės simbolį, kaip dvasinę atramą, kaip ištikimybės Lietuvai garantą.
Linkėtume, kad vabalniniečiai girdėtų savo kleboną, nes drąsi, sąžininga ir atvira pozicija yra stipri atrama ne tik sutrikusiems, abejojantiems. Manytume, kad tai yra tikroji misija, stiprinanti valstybingumą ir žmonių širdis.
Dėkingi šventinių šv. Mišių Vabalninke dalyviai
