Ar galima virtuvėje išskleisti sparnus? Klausimas galėtų būti juokingas ir dar juokingesnė atsakymo tikimybė, jeigu negirdėtum ir nematytum žmogaus, kalbančio apie kūrybinę, įkvepiančią virtuvės galią. „Jaučiuosi kaip ant sparnų“, – sako kavinės „Avanti“ virtuvėje dirbanti kulinarė Enrika Vološinė.
Pokalbio metu hipnotizuojančios rudos akys ir šypsena neleidžia abejoti, jog su žmogumi šnekiesi ne apie receptus ar maisto produktų proporcijas. Virėja kalba apie įkvėpimą, aplankantį ją kuriant ir gaminant patiekalus. Maistą, kurį pirmiausia, anot pašnekovės, mes valgome akimis.
Ir esą labai svarbu, kad vaizdas lėkštėje atitiktų skonį. O tai, pasak išvykose kavines ar restoranus aplankančios Enrikos, ne visada sutampantys dalykai.
„Stengiuosi, tačiau visko būna ir man“, – sako Enrika, kurios darbą virtuvėje galima pavadinti kulinariniu kūrybiškumu.
Apie tai kalba tie svečiai (jais pasijusti gali visi besilankantys jaukumu, draugiškumu dvelkiančioje kavinėje „Avanti“), kuriems teko ragauti Enrikos gamintų, ypatingais padažais pagardintų salotų, spalvingų desertų, burnoje tirpstančių vieno kąsnio sumuštinukų.
Kulinarės išmonė, išradingumas patiekalus gali paversti maloniu, dieną skaidrinančiu netikėtumu, o šventę pripildyti spalvų ir gaivos. Prie šių patiekalų gaminimo Enrika pasuko iš skoniais stebinusio jos sriubų pasaulio.

„Čia yra mano vieta“
„Tai yra mano svajonė – patiekti žmonėms kažką išskirtino. Ir kai išgirstu apie kliento džiugesį, užplūsta toks neįtikėtinai malonus jausmas. Jaučiuosi kaip ant sparnų, džiaugiuosi kaip mažas vaikas“, – kalba 43 metų moteris, be galo mylinti savo darbą ir kolektyve besijaučianti kaip tarp artimų žmonių. „Avanti“ ji dirba trečius metus.
Save Enrika vadina savamoksle. Vilniuje gavusi konditerijos žinių, tačiau dabar savarankiškai besimokanti, besidominti, beieškanti kulinarijos paslapčių įminimo. Maisto gaminimo pasaulyje ji sukasi apie 10 metų.
„Aš taip džiaugiuosi, kad Toma (kavinės savininkė ir vadovė T. Kaveckienė) mane pastebėjo, priėmė dirbti ir kad čia galiu atsiskleisti.
Čia yra mano vieta“, – su džiugesiu kalba anksčiau kitoje maitinimo įstaigoje dirbusi kulinarė. „Avanti“ suviliojo ir patraukliu darbo grafiku, labai svarbiu tuo metu buvusiam Enrikos pradinukui sūnui Ugniui. Vyresnysis Edgardas dabar jau dvyliktokas.
„Viskas yra tobula“, – apie savijautą dirbant „Avanti“ sako Enrika. Ji džiaugiasi, kad kavinės savininkė yra nuostabus žmogus ir vadovas, kurios suburtoje komandoje – patyrę, empatiški žmonės.
Patiekalų gaminimo komandoje kartu su Enrika yra Jūratė, Asta, vaizdus lėkštėje ar ant šventinio stalo puikiai fiksuojanti barmenė Dovilė bei visur suktis spėjanti administratorė Jurgita.
Iš jų Enrika gali semtis ne tik patirties, bet ir atsiremti sunkesnėmis akimirkomis ar užplūdus liūdnesnėms nuotaikoms.
Enrikai svarbu, kad ji nesijaučia nuolat uždaryta virtuvėje, o gali matyti klientus, pastebėti jų reakcijas, išgirsti vertinimus. Ir kvietimas pasikalbėti virėją labai maloniai nustebinęs. „Pasirodo, aš irgi kažkam galiu būti įdomi“, – kukliai ištaria su šilta šypsena.
Kas artima sielai
„Man taip gera girdėti palaikančius kolegių žodžius, kurie gali būti paprasti, bet tokie šilti… Širdis apsąla, kai iš kitų miestų grįžusi Jurgita ištaria pasiilgusi mano panakotų“, – su šypsena Enrika pasakoja apie vieną iš populiarių jos gaminamų desertų, ryškinamų sezono skonių ir spalvų.
Sodrios spalvos vyšnias šiuo metu desertuose ir kituose patiekaluose keičia figos, o svečių taip giriamuose pyraguose karaliauja ne tik obuoliai, bet ir išmaniai į skonių paletę komponuojami moliūgai…
Pasiteiravus apie joje glūdintį meniškumo pradą, spalvų pojūtį, Enrika tikina esanti tik kopijuotoja.
„Stebiu, žiūriu paveikslus, nuotraukas, tariuosi pati su savimi, mintyse dėlioju“, – kalba moteris. Sykiu išsitaria, kad geriausią mokyklinį prisiminimą jai palikusi „Atžalyne“ dirbusi dailės mokytoja.
Enrikos sielai artimiausias metų laikas – vasara ir galimybė pabūti prie jūros.
„Ne miškas, ne grybai, o tas beribis vanduo… Eini pakrante ir jūra pamažu nuplauna sielą, išplukdo mintis“, – svajingai primerkusi akis kalba trumpam iš virtuvės pokalbiui ištrūkusi moteris.
Ir poilsiui namie ji renkasi ne knygas, o vaizdus.
„Reikia mokėti skaityti. Kaip mano mama, kurios namai pilni knygų, o ji jas tiesiog ryte ryja… Aš kažkaip negaliu įsitraukti – geriau žiūriu filmus“, – šypsosi pašnekovė.
Bandelėmis kvepianti vaikystė
Violetos ir Vidmanto Žalinkevičių šeimoje su sese Oksana augusi Enrika savo vaikystę vadina laiminga.
Jos vaikystės prisiminimai susiję ir su konditerija.
„Užaugau tarp kepinių. Mama kiekvieną savaitgalį kepdavo sausainius, bandeles, kuriomis kvepėdavo visa daugiabučio namo, kuriame gyvenome, laiptinė… Man patys skaniausi būdavo tai sviestiniai sausainiai… Darydavo mama ir tortus, perteptus saldžia grietine su želatina – juk tuo metu nebuvo nei rikotų, nei maskarponių… Gal, sakau, tas pomėgis ir man kažkiek perduotas?“ – kalba Enrika apie buhaltere dirbusią ir kepiniais šeimą lepinusią mamą.
O štai pati Enrika sako negalvojusi, kad norėtų būti virėja.
Minčių buvę apie siuvėjos darbą.
Enrikos šviesaus atminimo močiutė biržietė Ona Žalinkevičienė buvusi gera siuvėja.
Tačiau gyvenimas taip susidėliojo, kad Enriką atvedė į… virtuvę. Moteris laiminga, turinti mylimą darbą, o namuose galinti palepinti mylimą šeimą – vyrą ir du moksleivius sūnus.
Vyras Andrius mėgaujasi žmonos gaminta panakota, vyresnysis sūnus nori rimtesnio maisto, na, o jaunylio pageidaujamas meniu skambantis taip: „Blynų, blynų, blynų!“