KULTŪROS augimas – tai ryšių kūrimas ir noras daugiau duoti, dalintis, o ne imti ar gauti.
Kultūra veikia savo aukščiausia forma – kaip refleksijos, estetikos, empatijos ir kūrybinės minties junginys – ji tampa tarsi tiltas tarp vidinio ir išorinio pasaulio. Ji moko ne tik matyti, bet ir jausti, ne tik mąstyti, bet ir suvokti, ne tik kurti, bet ir būti. Savo buvimu, o tai reiškia aktyviu įsitraukimu į socialinį gyvenimą mes formuojame savo lygio kultūrą: kaip mes bendraujame, kaip ir ką valgome, kokius renginius lankome ir kt. Dažnai užtenka gatvėje prasilenkti su nepažįstamu, bet besišypsančiu žmogumi ir pajausti vidinę šilumą. Esame atitolę vieni nuo kitų kaip žmonės. Nebemokame džiaugtis mažais, bet svarbiai dalykais. Turbūt kultūringos visuomenės pasirinkimas yra būti laimingiems, o ne amžinai dejuojančios pilkos masės darinys.
Kultūra yra tylus, bet galingas žmogaus transformacijos instrumentas. Ji nepamokslauja – ji kviečia. Ji neformuoja pagal šabloną – ji išlaisvina. Ji ne pramoga, o vidinė architektūra, kuri statosi iš jausmo, prasmės ir dialogo. Dažnai žmonės nemato savęs kultūros lauke ir įsivaizduoja, kad jame dalyvauja tik patys kuriantys kultūros produktą asmenys ar organizacijos. Tenka pripažinti, kad darnios visuomenės kūrimas yra viena iš pagrindinių kultūringos civilizacijos dalis, nes veikdami iš žmogiškos pozicijos galime sukurti artimą ryšį, dalintis tuo, kas artima, pažįstama.
Tik aukšto kultūrinio lauko dėka žmogus iš „turinčio patirtį“ virsta „mąstančiu patirtį“ – o iš mąstančio galiausiai tampa kuriančiu save. Laisvai reiškiantis savo poziciją žmogus jaučiasi saugus ir geba burti bendruomenę, gali dalintis savo vertybinėmis patirtimis.
Taip pat svarbus motyvacinis momentas, nes kurianti savo tapatumą asmenybė dažnai įkvepia kitus siekti savo tikslų, įgyvendinti norus ar svajones.
– Lijana Judickaitė –