Kokios valstybės mes norime?
Daugiau kaip mėnesį tęsiasi kultūros bendruomenės protestai. Prasidėjo jie dėl požiūrio į Kultūros ministeriją, kai ši socdemų buvo išmainyta į Energetikos.
Žodžiu, prezidentui panorėjus, socdemams paliepus. Po to buvo daug nesąmonių su ministru Adomavičiumi, viceministru Broku, trijų viceministrų skyrimu ir t. t. Dabar vėl keičiami viceministrai. Totalus neprofesionalumas. Dar absurdiškesni komentarai – kaip žadėjom… Ir kaip tai nepatiktų socdemų simpatikams – to tikrai dar nebuvo. Šitą galėtų pripažinti nors Biržų socdemai. Bet ir jie atsimušinėja politkorektiškom frazėm. Ar tai vis dėlto reiškia kolektyvinę partinę atsakomybę?
Lapkričio 21 dieną kultūrininkai vis tiek organizuoja mitingą „Kokios valstybės mes norime?“ Ir tai, manyčiau, yra labai solidu ir stipru. Pirmiausia todėl, kad mitinguojama ne dėl pinigų (nu, nepavyko nupirkti) ir kad labai aiškiai transliuojamas tikslas – ginti demokratiją, tiesą, nes melas jau semia smegenis.
Būtent kultūros žmonių pilietinė pozicija, aktyvi žiniasklaida pasiekė daug – patraukta „Nemuno aušra“, atsistatydino garažiukų apologetas, ritmologas ir t. t. Bet lapkričio 21 dieną kultūrininkai vis tiek organizuoja mitingą „Kokios valstybės mes norime?“ Ir tai, manyčiau, yra labai solidu ir stipru.
Ar reikia Biržuose kultūros asamblėjos? Labai reikia. Nes tai yra gera proga pajusti nacionalinį lygmenį, būti prasmingo, įdomaus proceso dalimi.
Pirmiausia todėl, kad mitinguojama ne dėl pinigų (nu, nepavyko nupirkti) ir kad labai aiškiai transliuojamas tikslas – ginti demokratiją, tiesą, nes melas jau semia smegenis. Oponentams tai atrodo netikra, nes žodžiai „demokratija“, „tiesa“, „skaidrumas“ yra nuvalkioti, sunešioti iki skutų. Vis dėlto žodžiai ir jų reikšmė dėl to nekalti. Nelengva grąžinti tikrąją prasmę, bet prarasdami šiuos žodžius, prarandame esmę. Valstybės. Tautos. Savo gyvenimo?
Dar labiau džiugina, kad kultūrinės asamblėjos virto pilietiniu judėjimu, reiškiančiu ilgalaikį veikimą, piliečių kontrolę. Kaip bepasibaigtų šis novatoriškas judėjimas, prasidėjęs su M. K. Čiurlionio „Jūra“, jau dabar jis yra kitoks – su įvairiomis formomis, iniciatyvomis, žodžio, diskusijos galia. Jau susikūrė kultūros asamblėjos ne tik Vilniuje, bet ir Dzūkijoje, Kėdainiuose, Klaipėdoje, Kaune, Šiauliuose.
Manau, kad Švietimo, kultūros ir sporto skyrius nekuria Savivaldybės kultūros politikos, nėra vadybos, o tik minimalus darbų paskirstymas. Kaži ką sako skyriaus nuostatai? Ar čia dėl to, kad skyrius turi alternatyvų vadovą?
Ar įmanoma Biržuose – atvirai, atsakingai, drąsiai?
Pirmiausia – ar reikia Biržuose kultūros asamblėjos? Labai reikia. Nes tai yra gera proga pajusti nacionalinį lygmenį, būti prasmingo, įdomaus proceso dalimi. Sulaukti ekspertų, nuomonių iš šalies.
Taip, pas mus daug kultūros renginių. Visokių. Ir labai stiprių, ir nereikalingų. Mano nuomone, per daug. Įstaigos dubliuoja, kopijuoja viena kitą. Švenčių scenarijai kaip „Tėve mūsų“.
Suburti žmones, kuriems tikrai rūpi kultūra – be postų, regalijų, įsakmaus vadovavimo.
Ir dar – prieš metus meras žadėjo, kad bus parengta Biržų įvaizdžio (tapatybės) kūrimo studija, bet kol kas nieko negirdėti. Kaip kritiškai bežiūrėtume į dokumentus, jie paprastai suteikia daug vertingos informacijos, požiūrį iš šalies ir rekomenduoja kryptis.
Taip, pas mus daug kultūros renginių. Visokių. Ir labai stiprių, ir nereikalingų. Mano nuomone, per daug. Įstaigos dubliuoja, kopijuoja viena kitą. Švenčių scenarijai kaip „Tėve mūsų“. Negaila, bet neįdomu, beprasmės kartotės grupelei žmonių. Ar kultūros įstaigų vadovams pasitarimuose užtenka pasiskirstyti, kas kokį renginį organizuos? O jeigu ne vien tai, tai visuomenė neinformuojama. Kur idėjos, rekomendacijos? Manau, kad Švietimo, kultūros ir sporto skyrius nekuria Savivaldybės kultūros politikos, nėra vadybos, o tik minimalus darbų paskirstymas. Kaži ką sako skyriaus nuostatai? Ar čia dėl to, kad skyrius turi alternatyvų vadovą? Vis dėlto silpniausia vieta – visiškas kultūros įstaigų nebendradarbiavimas, galbūt todėl ir nėra progreso.
Jeigu kultūros žinojimas prasideda nuo kokio nors Ksavero Kairio, tai reikia daug metų, pastangų, kad tas suopratis pakistų.
Seniai siūliau istorinės atminties išsaugojimo komisiją, atmintinus metus. Tai dabar kažkas bus, darbo grupė sukurta mero potvarkiu. Po kritikos sudėtis kaip ir logiška. Kursim nuostatus. Bet tai ne tas pats, kaip Tarybos patvirtinta komisija, kuri veiktų visą kadenciją. Manau, kad tokia komisija, sudaryta iš Tarybos narių, administracijos specialistų, visuomenės atstovų, galėtų kasmet pateikti rekomendacijas. Dar prasmingiau ir solidžiau būtų, jeigu komisijos veikloje dalyvautų ir garsūs istorikai, kultūros žmonės, kurių šaknys Biržuose. Iš esmės gi neturime sutelkto būrio Biržų krašto ambasadorių. Sportininkai Biržuose seniai aplenkė kultūrininkus. Ar todėl, kad meras remia? Ar lyderiai, lobistai stipresni? Nu, kaip norėčiau, kad pagaliau merui pramuštų ir „ant kultūros“.
Vis dėlto viskas ne taip paprasta. Poeto Vlado Braziūno veidaknygėje radau prasmingus Gabrielės Petkevičaitės-Bitės žodžius: „Kultūros niekas negali kaip pirštinių per akimirksnį užsimauti. Kultūra – tai ilgų metų uolaus darbo, prityrimo ir galvojimo įgytas turtas“. Tai jeigu kultūros žinojimas prasideda nuo kokio nors Ksavero Kairio, tai reikia daug metų, pastangų, kad tas suopratis pakistų.
Bet svarbiausia – profesionalios lyderystės, be intrigų, niekur nevedančios konkurencijos, politikavimo ir dominavimo.
Kultūra gali būti ta egzistencinė praktika, kuri padeda gyventi. Va, taip paprastai. Bet tam reikia kultūros žmonių – ją suvokiančių, vertinančių.
Apie galimą perspektyvą
Visi žinom, kad nerimo, nejaukumo, nesaugumo jausmas sukuria didesnes galimybes autokratinio valdymo. Kai nereikia mąstyti, kai vykdomi įsakymai, rašomi raštai, kuriama biurokratinė gynybos siena. Nes žmogui reikia nusiraminimo čia ir dabar. Gautas nurodymas saugo nuo kūrybiškumo, rizikos, tikrojo gyvenimo.
Dabar emocinė temperatūra itin pakilusi. Kultūra gali būti ta egzistencinė praktika, kuri padeda gyventi. Va, taip paprastai. Bet tam reikia kultūros žmonių – ją suvokiančių, vertinančių. Apie tai būtų kultūros asamblėja. Apie tai, ko reikia Biržams ir kiekvienam asmeniškai. Apie tą generalinę kryptį, visus mus jungiančią praeitį ir dabartį. 2015 m. Architektūros dirbtuvės buvo solidus postūmis. „Šiaurės vasara“ buvo kiek per sudėtinga galimybė. Bet buvo.
Taigi – ar įmanoma Biržuose kultūros asamblėja? Galbūt sulauksim iniciatyvos. Socialiniuose tinkluose yra tokių biržiečių. Esu ir aš gavusi pasiūlymų organizuoti, bet šįkart norėčiau būti tik aktyvus narys, nes per daug seniai esu politikoje.
Ir nenoriu, kad visokios divos iš Suvalkijos lygumų vėl pavydėtų kaproninių sijonų ar nuolat minėtų konservatorius. Ar įmanoma Biržuose – atvirai, atsakingai, drąsiai? Forma yra, labai reikėtų ir turinio, dialogo.
