Trys karaliai baigė mūsų kelionę per kalėdinį laiką – pilną netikėtų suvokimų, sentimentų, džiugesiu sprogdinančių ar graudžiu liūdesiu užliejančių jausmų. Tamsą skrodė ne tik šventinių girliandų, bet ir žvakelių šviesa – apšviečianti anapilin išėjusiųjų kelią ir mūsų prisiminimus apie juos.
Prieš pat senųjų metų išlydėjimą, gruodžio 30 dieną, vyko atsisveikinimas su biržiečiu Petru Kaziūnu. Į paskutinę kelionę jį palydėjusius žmones sujaudino jaunos nepažįstamos gražuolės pasirodymas. Jis susijęs su kone trisdešimties metų senumo istorija, kurią norisi priminti ir pasidalyti laikui nepavaldžiu dėkingumu.
Grėsė septynmetės žūtis lediniame vandenyje
Tai įvyko prieš 28 metus. Buvo dar ledo kaustomas 1998-ųjų kovas. Buvusios Papilio pieninės pašonėje įsikūrusioje įmonėje TŪB „Kibirkštis“ vyko darbas. Kieme triūsė ir krovininio automobilio „Scania“ vairuotojas Petras Kaziūnas.
Kaip prisimena dabar apie įvykį pasakojantys jo artimieji ir buvę bendradarbiai, aukšto automobilio kabinoje buvęs Petras žvilgterėjo į šalia pastatų esantį tvenkinį. Tiksliau jį būtų pavadinti ledu padengta kone trijų metrų gylio duobe.
Vyras pastebėjo telkinio paviršiuje plūduriuojant kažką keisto ir neįprasto – lyg ir paukštį ar kokį daiktą. Atidžiau pažiūrėjęs vairuotojas apstulbo išvydęs vaiko rankytę ir vis labiau į vandenį panirstantį paltu vilkinčio vaikučio kūną.
Šaukdamas apie nelaimę vyras bėgo ir nedvejodamas šoko į duobę. Kaip pasakojama, vaiką jis spėjo pagriebti už kailinukų, grimztančių kartu su mažuoju čiuožėju gilyn. Į pagalbą atskubėjo TŪB „Kibirkštis“ vyrai, padėję vaiką nešti į krosnimis šildomą bendrovės patalpą.
Kaip rašė vietos spauda, mažai mergaitei, kurios iš pradžių niekas nepažino, pagalbą suteikė Papilio ambulatorijoje dirbęs felčeris Juozas Užkuraitis. Buvusi labai žema vaiko kūno temperatūra pamažu ėmusi kilti, mergytė ėmė atsigauti nuo šalčio, išgąsčio ir patirto šoko.
Į ledo supamą vandenį šokęs Petras net nejautė išnarinto ar lūžusio piršto skausmo – tik matė, kad pirštas keistai tabaluoja…
Ką teko patirti apie nelaimę išgirdusiems mažosios mergaitės seneliams, nesunku suprasti. Mažoji Ievutė (jai tada buvo septyneri) viešėjo Papilyje pas senelius. Žaisti su draugais išsiprašiusi Ievutė su kita mergaite atsidūrė prie ledu padengtos duobės. Pakraštyje ledas atrodęs storas. Susigundžiusi pačiužinėti mergaitė įsibėgėjo ir nučiuožė tolyn į patį vidurį. Čia ledas ir lūžo…

Apdovanojimas ir dėkingumas
Ievutė, kurią nuo žūties ledinėje duobėje skyrė tik akimirkos, buvo išgelbėta. Vaiko gelbėtojui dėkojo ne tik mergaitės artimieji.
1998 metais Prezidento Valdo Adamkaus dekretu Petras Kaziūnas buvo apdovanotas Žūvančiųjų gelbėtojo kryžiumi.
Vaiko gelbėtojo laidotuvių dieną prie velionio buvo padėta ir jo nuotrauka su Prezidentu.
„Tai jam buvo be galo svarbu“, – sako velionio dukra Laimutė Šernienė. Ji viena iš trijų P. Kaziūno dukrų, augusių su vienu broliu. Pasak Laimutės, tėtis buvęs uždaras žmogus, todėl apie įvykį pasakojęs nedaug.
Pats Petras Kaziūnas augo su trimis biržiečiams gerai pažįstamomis seserimis – Stase, Lina ir Janina, kurios gyvena ir dirba Biržuose.
Velionio žmona Regina Kaziūnienė sako, kad šermenų vakarą pasirodžiusi jauna nepažįstamoji, lydima vyresnės moters.
Kaip vėliau pasakojo L. Šernienė, niekas negalėjo pasakyti, kas toji graži mergina, todėl šito ji pati paklaususi.
„Aš ta pati mergaitė, išgelbėta Papilyje“, – atsakiusi gražuolė Ieva. Ji su mama dalyvavusi ir laidotuvėse. Apie gelbėtojo mirtį Ieva ir jos mama sužinojusios iš Likėnuose ligoninėje dirbančios P. Kaziūno sesers. Mažosios Ievutės, tapusios gražuole mergina, gelbėjimo istorija ir dėkingumo ženklas sujaudino visus, o ypač – velionio artimuosius.
Pasak vieno laidotuvių dalyvio, jis atpažinęs Ievą, kadaise dirbusią Biržuose. Šiuo metu ji gyvena kitame mieste
Pasak ŠR kalbintos dabar jau 34 metų sulaukusios Ievutės, ji nenorėtų kalbėti apie tai, ką teko išgyventi, – tai esanti labai jautri ir asmeniška patirtis.
„O dėkingumas už dovanotą gyvenimą išliks ir toliau“, – sako Ieva.






