„Ar galite įsivaizduoti gyvenimą, kai nieko nematai ir negirdi? Aš taip gyvenu“, – tyliai sako biržietis Vytautas Murauskas. Tiesa, šiek tiek buvusios klausos dar likę. Ji ir jautrūs rankų pirštai – pagrindiniai neregio ryšiai su išoriniu pasauliu. Vytautas nemato nuo pat gimimo, tačiau jam tai netrukdo turėti svajonių.
Rūpi dvasinis bendravimas
Biržuose, Upės gatvėje, 50 metų Vytautas gyvena kartu su mama Birute. Tėtis jau seniai miręs, brolis gyvena Klaipėdoje.
Vytautui tikrai neduotum 50 metų – jis atrodo keliomis dešimtimis metų jaunesnis.
Apsiskaitęs, protingas, išvaizdus ir tvarkingas vyras prisipažino turintis 24 metais jaunesnę draugę. Su ja susipažino Biržų socialinių paslaugų centro neįgaliųjų dienos centre. Mergina pati jam pasiūlė draugauti.
Tiesa, pora nekalba apie sutuoktuves – sako, jiems labiau rūpi dvasinis pabendravimas. Tačiau turėti artimą žmogų abiem labai svarbu.
Vytauto mama sako, kad neįgaliųjų dienos centras yra tikras išganymas. Į ten kasdien darbo dienomis veža tarnybinis autobusiukas. Du kartus per dieną centro lankytojai gauna karštą maistą. Jie mokosi, bendrauja, pramogauja, turi kitų įvairiausių veiklų.
Vytautas aklas nuo pat gimimo. Tėvai jį leido į akliesiems skirtą vaikų darželį, vėliau – mokyklą. Iki 8 metų jis girdėjo, o vėliau palaipsniui ėmė prarasti ir klausą.
Visą publikaciją skaitykite popieriniame sausio 20 d. antradienio laikraštyje.
