Liudijimai apie kultūros situaciją
Sausio 8 dieną „Stasys Museum“ salėje įkurta Aukštaitijos kultūros asamblėja, patvirtinta iniciatyvinė grupė iš dešimties narių. Pirmiausia – apie susitikimo atmosferą, kuri, aišku, džiugino. Salė pilnutėlė, prireikė papildomų kėdžių, vilniečiai vėluoja, visi šnekučiuojasi. Seniai patirtas jaudulys ir viltis, kad esi liudininkas kažko svarbaus.
Nors susitikimo moderatorius Donatas Puslys (mikrofono dispečeris, anot jo) pradėjo viltingai, teigdamas, kad regioniniai miestai turėtų tapti mažaisiais pasaulio centrais, kuriuose klesti kultūra, dalyvių pasisakymai nebuvo optimistiniai.
Iš Pakruojo Kęstutis Kumža irgi akcentavo politinį monopolį, kai savivaldybę beveik aštuoniasdešimt metų valdo ta pati politinė jėga (raudonos rožės). Didelė yra žmonių baimė prarasti darbus dėl pilietinio aktyvumo. Šitai man nuskambėjo, ko gero, baisiausiai. Ir aš žinau, kad tai tiesa.
Iš esmės liūdnai, kritiškai kalbėjusius iš Panevėžio, Jonavos, Rokiškio, Pakruojo, Biržų jungia viena tema – nėra dialogo, valdžia nemoka reaguoti į kritiką, kiekviena kritinė pastaba, komentaras priimami kaip priešiškumas. Vienur tuos komentarus trina, kitur neleidžia komentuoti, nepriima pasiūlymų, jeigu pasiūlo „ne tie“. O Jonavoje, anot Jovitos Rutkauskaitės, žiniasklaida liaupsina merą ir jo gerus darbus, pagrindinis šūkis „Jonavoje gyventi gera“. Bet „už visų raudonų papuošimų“ yra ir kita Jonava: nepalankūs komentarai arba blokuojami, arba dėl jų kviečiama pasiaiškinti; galimai neskaidrūs konkursai ir t. t. Su baimės jausmu gyvena daug žmonių. Organizuoti protesto mitingą sekėsi sunkiai. Bet pavyko!
Tame šviesiame Kultūros asamblėjos susitikime akcentuotas viešumas ir solidarumas – kaip esminė laikysena: nepalikti žmonių, kuriems grasina politikai, spaudžia savivaldybė. O, koks tylus, gerai užmaskuotas persekiojimas gali būti!
Fotografas iš Pakruojo Kęstutis Kumža irgi akcentavo politinį monopolį, kai savivaldybę beveik aštuoniasdešimt metų valdo ta pati politinė jėga (raudonos rožės). Didelė yra žmonių baimė prarasti darbus dėl pilietinio aktyvumo.
Šitai man nuskambėjo, ko gero, baisiausiai. Ir aš žinau, kad tai tiesa. Tai kur mes esame po trijų dešimtmečių laisvos Lietuvos?!
Gidė iš Biržų Reda Kučinskaitė kalbėjo apie kultūros strategijos, vadybos stoką, renginių dubliavimą, kokybę. Tik tiek? Taip, neišvardino gerų dalykų, stiprių tradicinių renginių (Biržai pristatyti kaip „Šiaurės vasarų“ miestas su viltimi, kad festivalis grįš), bet juk esmė buvo diskusija apie problemas, lūkesčius, progresą, ko tikimasi iš Kultūros asamblėjos. Taigi – šįkart be reveransų. Beje, kalbėjusieji iš Pasvalio, Utenos džiaugėsi dėl demokratiškos atmosferos, bet irgi sutiko, kad kultūrininkų sąjūdis būtinas ir dėl nacionalinės politikos, ir dėl dalinimosi idėjomis.
Kultūros asamblėja – kaip kultūrinio gyvenimo testas
Didysis tikslas – sutelkti kultūrininkus ir kultūra besidominčius diskusijai. Būti kultūrinio, kuriančio judėjimo dalimi. Biržuose misija (ne)įmanoma?
Biržuose visko tiek daug ir viskas taip gerai?! O jeigu dar biudžetininkai užsičiauptų – tai rojus žemėje. Nu, bet ne Biržų valdžia moka iš savo kišenės atlyginimus biudžetininkams, o valstybė, jeigu ką.
Konkrečiai Biržams būtų įdomu išgirsti ekspertinę nuomonę, patarimus, kas galėtų būti kitaip, geriau.
Ko reikia, kad būtų suvaldyta inercija, kad keistųsi požiūris. Bene svarbiausia – dialogo kultūra, kultūros įstaigų vadovų kompetencija: idėjų, kaitos strategavimas, darbuotojų motyvavimas, skatinimas.
Biržuose visko tiek daug ir viskas taip gerai?! O jeigu dar biudžetininkai užsičiauptų – tai rojus žemėje. Nu, bet ne Biržų valdžia moka iš savo kišenės atlyginimus biudžetininkams, o valstybė, jeigu ką. Ir užtenka jau vien šių jubiliejinių metų Sausio 13-osios minėjimo, kad suprastum istorinės atminties situaciją. Daugelio Lietuvos miestelių programos įdomesnės, turiningesnės, parengtos atsakingai ir iš širdies – jaučiant prasmę. Vien jau laužai – kaip esminis Sausio įvykių simbolis – prie Kultūros centro yra kaip pasityčiojimas. Ten pat, kur Užgavėnių. Lemiamais momentais biržiečiai visada rinkosi Nepriklausomybės aikštėje, ir prieš 35-erius metus laužas degė prie Birutės. Vilniuje atminimo laužai degė būtent istorinėse vietose, kad įsitvirtintų sąmonėje, kad žadintų emocijas, prisiminimus. Beje, tai tik mano nuomonė, nepretenduojanti į absoliutą, kaip kai kam klaidingai vaidenasi.
Nebus tikrosios kultūros tikrojo klestėjimo ten, kur nėra stiprių asmenybių, profesionalų, kur viskas sprendžiama iš politinės galios pozicijų be jokio noro keistis ir keisti.
Apie kultūros reikšmę ir galią
Tame šviesiame Kultūros asamblėjos susitikime akcentuotas viešumas ir solidarumas – kaip esminė laikysena: nepalikti žmonių, kuriems grasina politikai, spaudžia savivaldybė. O, koks tylus, gerai užmaskuotas persekiojimas gali būti! Kartais tai veikia labiau už atvirą konfrontaciją. Privalu: teisinėmis, politinėmis, pilietinėmis priemonėmis ginti demokratiją. Stebėjimo nebeužtenka, tai jau per silpna pozicija. Anot Pauliaus Gritėno, kultūros galia yra stipresnė už politinę, ji, kultūra, yra lemianti. Kultūra yra tautos išlikimo garantas.
Karolis Kaupinis, Jonas Tertelis, kultūros asamblėjos lyderiai, kalbėjo apie konkrečių tikslų, žingsnių, priemonių įvardinimą ir esminę užduotį – nepriklausomos Lietuvos valstybės išsaugojimą, tironijos grėsmę.
Ir vis dėlto, kad ir kaip bandyta atsiriboti nuo grynosios politikos, iš esmės visa diskusija buvo apie politikų ir kultūrininkų santykį. Dviejų galių kovą ir / ar sambūvį? Apie laisvo žodžio, pilietiškumo reikšmę; elementaraus išprusimo lygį. Ko reikia, kad galėtum kalbėtis apie kultūrą? Pirmiausia supratimo, kad nebus tikrosios kultūros tikrojo klestėjimo ten, kur nėra stiprių asmenybių, profesionalų, kur viskas sprendžiama iš politinės galios pozicijų be jokio noro keistis ir keisti. Negi tikrai stojo vidutinybių era? Baimė – galingiausias reguliatorius?
Ir esminis retorinis klausimas: ko reikia, kad neabejingi biržiečiai ateitų į Aukštaitijos kultūras asamblėjos diskusiją Biržuose?
