Pirmiausiai sužavėjo pašnekovės empatija – mokėjimas pajusti kitą žmogų. Įspūdį darė kalbėjimas apie atkaklias pastangas, apie idėjas bei permainas, atėjusias kartu su motinyste. Pagarbos vertas pripažinimas, kad išdrįsti sakyti tiesą – didelė jaunų žmonių vertybė. ŠR pažintis su 33 metų Jovita Šteinberg-Jurkus – iš Norvegijos į gimtuosius Biržus grįžusia vaikiškų drabužių ir aksesuarų internetinės parduotuvės „Pocolane“ įkūrėja.
Idėjos pradžia – tėvystė
„Pocolane“ – internetinė parduotuvė, gimusi kartu su tėvyste. Taip sako jos įkūrėja, netrukus dvejų sulauksiančio Sebastiano mama. Parduotuvės pavadinimas reiškia mažą takelį, vingiuojantį per linksmą ir nerūpestingą vaikystę.
„Kasdienybėje lengva pasimesti tarp prekių gausos, todėl mes sukūrėme vietą, kurioje išsirinkti paprasta. Čia rasite kruopščiai atrinktus įvairių šalių prekės ženklus, kuriuos vienija kokybė, patogumas ir žaismingumas… Kiekviena diena – tai mūsų mažųjų istorija, o patogūs ir patvarūs drabužiai bei daiktai padeda vaikams ją kurti laisvai ir be suvaržymų“.
Tai mintys iš parduotuvės pristatymo. O su „Pocolane“ įkūrėja ir savininke kalbamės apie jos pačios gyvenimo takus, atkaklumą, pastangas kurti savo gyvenimo istoriją.
Stiprybė – ir iš pavardės?
Besimokydama Biržų „Aušros“ mokykloje Jovita Šteinbergaitė baigė dailės mokyklą, mokėsi tapybos. Kūrybiška mergaitė turėjo minčių studijuoti interjero dizainą, tačiau gavusi vidurinės mokyklos baigimo atestatą apsisprendė išvykti į Norvegiją. Kaip sako pati Jovita, „ieškoti laimės“.
Susigrąžino ir tėčio pavardę – Šteinberg, kurioje – norvegiško akmens (stain) ir ledo kalno (angl.) junginio stiprumas.
„Ne veltui sakoma, kad pavardė turi įtakos – norvegų kalbą išmokau per keturis mėnesius“, – kalba su šypsena. Pasak Jovitos, jos senelis buvo latvis, o jo tėtis augo vaikų namuose, tad giminės liniją atsekti sunku.
Niekas nežinantis, iš kur toji pavardė. Giminėje esą gali būti arba vokiečių, arba žydų, o gal skandinaviško kraujo.
„Nuėjau į Lietuvos ambasadą ir pavardę susigrąžinau. Norėjau ją pasilikti. Kadangi su plungiškiu Donatu tuokėmės Norvegijoje, tai nebuvo problemų pridėti jo pavardę“, – sako J. Šteinberg-Jurkus. Jos tėveliai – Daiva ir Aivaras Šteinbergai – gyvena Biržuose.
„Norvegijoje nebuvo lengva, tačiau niekada tėvams negalėjau pasakyti, kad man sunku – neleido išdidumas. Dirbau viską – valiau namus ir pan. bei ieškojau darbo – per dieną išnešiodavau po 30 CV (gyvenimo aprašymų – red.). Mokiausi norvegų kalbos, mokytoja padėjo paruošti ir tą mano pirmąjį CV. Tai jį ir vežiojau visur. Buvau išmokusi labai gražiai save pristatyti, nors iš tikro tos kalbos dar nemokėjau taip gerai…“ – pasakoja Jovita apie pastangas gauti darbą. Jo ieškoti išvažiavo į Oslą.
„Vis tiek traukė tas interjeras“, – sako prisiminusi mokyklines svajones.
Kai atvyko į Oslą, Jovita jau buvo baigusi pusantrų metų trukusius mokymus gyvenamųjų patalpų stilistikos kūrime, tad darbo ieškojo interjero parduotuvėse.
„Ieškojau Osle darbo, vėl nešiojau CV, ir niekas manęs į tą interjerą nepriėmė. Ėmiau CV nešioti į paprastas parduotuves. Vienoje jų, prekiaujančioje moterims skirtu asortimentu, sutikau parduotuvės savininkę, kuri paprastai darbe nebūna. O tą dieną buvo. Atsitiktinumas? Manyčiau, kad ne… Ji mane, ko gero, iš karto matė. Pasakė, kad mes dar susitiksime. Aš ruošiausi pokalbiui-interviu, tačiau nuėjusi darbą gavau be jokios atrankos“, – pasakoja Jovita. Moteris vadina kuriozu tai, kad pasirašius kontraktą dėl darbo ėmė plaukti siūlymai ir iš interjero parduotuvių. Jų atsisakė, nes jau turėjo darbą.
Jovita iš parduotuvės savininkės išgirdo ir pažadą, kad, jei dirbs gerai, gaus 100 proc. etatą.
Tačiau savininkė pažadą pildyti delsė.
„Po metų aš prekių parduodavau daugiausiai, o maksimalaus krūvio neturėjau. Todėl drąsiai nuėjau pas savininkę ir pasakiau, kad neturėdama šimtaprocentinio darbo aš išeinu“, – prisimena pašnekovė. Išgirdusi, kad savininkei reikia pagalvoti, Jovita išvyko atostogų. Po savaitės išgirdo savininkės siūlymą, ar norėtų būti direktore. Tai buvo atkaklumo ir savo vertės įtvirtinimo pergalė prieš „kietą“ parduotuvės įkūrėją ir savininkę, panašią, anot Jovitos, į filmo „Ir velnias dėvi Prada“ heroję.
„Ir tada aš tapau jos dešiniąja ranka. Buvau pardavimų vadovė ir dviejų parduotuvių direktorė. Tokiose pareigose dirbau septynerius metus. Labai daug išmokau. Bet po „koronos“ sumažėjo darbuotojų, neliko mano asistento, išaugo darbo krūvis, vos viską spėdavau. Tačiau per tą laiką aš ir mokiausi – baigiau kūrybinių pramogų industrijų studijas Kaune. Aišku, turėjau tokius grafikus, kad dėl mokslų galėjau skraidyti į Lietuvą. Tačiau ketverius metus neturėjau atostogų. Vis tik tie studijų metai man buvo nuostabiausias laikas, nors visą laiką kartu ir dirbau – vadovavau dviem verslams bei šešiolikai žmonių“, – pasakoja Jovita.
Posūkis gyvenime ir darbe
Baigus bakalauro studijas mintis apie grįžimą į Lietuvą pakeitė pažintis su būsimu vyru. Iš Plungės kilęs Donatas ir Jovita Osle apsigyveno kartu, pora ėmė laukti kūdikio ir būsima motina supratusi, kad nebenori dirbti su pardavimais.
Neapleido mintis tapti mokytoja – mokyti kitus bendravimo su klientais ir pardavimų paslapčių. Tai esantis dar vienas jos svajonių projektas, kuriam turėtų ateiti laikas įgijus dar daugiau patirčių.
Šiuo metu Jovita rūpinasi savo internetine parduotuve „Pocolane“. Vaikų drabužėlių bei aksesuarų pavyzdžius pamatyti eksponuojamus bei nusipirkti galima iki kovo mėnesio išsinuomotoje patalpoje šalia parduotuvės „Žuveliokai“. Tai pastangos parodyti klientams prekes, papasakoti apie jas. Biržiečiai turi galimybę internetu įsigytus pirkinius atsiimti vietoje pocolane.lt nurodytu adresu.
Apie prekių kokybę ir patikimumą kalba gerai žinomi prekių ženklai – Hust & Claire, Lindberg, Tinkafu, Trixie ir kt.
Jovita pasakoja apie internetinės parduotuvės kūrimą, neįkainojamą informatikės Dovilės pagalbą, žinomiems žmonėms (tarp jų – penkių vaikų mama Beata Nicholson) siųstus prekių pavyzdžius, tiekėjų paieškas ir jiems rašytus laiškus. Skirtingiems tiekėjams buvo parašyta gal šimtas laiškų. Tarp jų – ir Norvegijos vaikų namų mados centrui. Paieškos buvusios naktinės – metas, kai miegodavo mažasis Sebastianas.
„Eidavau į muges. Būtent mugėje sutikau norvegiško prekių ženklo „Tinkafu“ įkūrėją. Pasakiau, kad noriu būti jūsų agente – nešti prekių ženklą į Lietuvą. Ir ji, visiška perfekcionistė, savo prekių ženklo kūrimą pradėjusi nuo nulio – vaikiško atšvaito – sutiko! Patikėjo manimi“, – pasakoja Biržuose gyvenanti mažosios bendrijos ir internetinės parduotuvės „Pocolane“ įkūrėja bei vadovė.
Pasaulio ir gyvenimo spalvos
Jovitos pasaulį kitomis spalvomis nutvieskė motinystė. Sebastianas į šį pasaulį atėjo 2024 metų vasarį Osle.
„Kai jis gimė, iš naujo gimiau ir aš“, – kalba Jovita. Sako, kad motinystė jai atnešė labai daug naujų dalykų. „Buvo žiemos vakaras, sausis, aš maitinau Sebastianą ir man toptelėjo mintis apie parduotuvės kūrimą – atsakingai atrinktas prekes mažyliams, tėvų pasitikėjimo vertą vietą, kalbančią ne apie kiekybę, o kokybę.
Galvojau, kad man, dirbusiai su pardavimais, bus lengviau. Anaiptol. Kai dirbau žinomos savininkės parduotuvėje Norvegijoje, tiekėjai laiškus rašydavo man, kad nori su manimi dirbti. O dabar aš, mažas nežinomas žirniukas, turėjau ieškoti tų tiekėjų, sugebėti įtikinti patikėti manimi“, – pasakoja Jovita, kurią sužavėjo „Tinkafu“ ženklo kūrėjos gyvenimo ir sėkmės istorija.
Jovita įsitikinusi, kad norint ko nors pasiekti, pirmiausiai reikia nebijoti.
Patikėti savo jėgomis ir išdrįsti. Pirmiausia – patikėti savimi ir nebijoti to, ką pagalvos kiti.
„Mano vyras – tai mano vanduo, kuris mane truputį nuplauna, grąžina į realybę. Mes skirtingi, ir tai nuostabu. Donatas irgi abejojo mano užsidegimu. Sakė – gal palaukim, pasitaupykim, o aš jaučiau – geriausias laikas yra dabar“, – apie parduotuvės kūrimą kalba jauna moteris. Be abejo, ją palaiko ir į Norvegiją kol kas važinėjantis vyras.
Didžiausias Jovitos noras – būti gera, atsakinga mama ir leisti vaikui džiaugtis vaikyste.
„Pati stengiuosi nesuaugti – išlaikyti savyje vaiką, leisti būti savimi su savo spalvomis“, – sako Jovita. Sebastiano atsiradimas jos gyvenime padeda daug ką atrasti, suprasti iš naujo, atsikratyti perfekcionizmo, suvokti, kad ne viskas gali būti tobula ir pan.
„Gyvenimas – ne konkursas!” – įsitikinusi Jovita, puoselėjanti norą burti bendraminčių moterų draugiją. Tokią, kurioje, anot moters, jos kalbėtųsi ne viena apie kitą, bet viena su kita.
Jovita tiki, kad kada nors žmonės iš interneto erdvių, socialinių tinklų grįš prie socialumo. „Žmonės sukurti būti socialūs“, – įsitikinusi pašnekovė.
Laisvė kurti ir sakyti tiesą
Jovitos pradas – kūrybiškas. Nežinia, ar tai susiję su genais, tačiau kūrybiškumas, anot moters, dar ne taip seniai gyvenime buvo laikomas kliuviniu.
„Ai, menininkas“, – pašaipiai buvo vertinamas kitaip pasaulį matantis žmogus, savo tikrąjį veidą turėjęs slėpti po kaukėmis. Tą tekę pajusti ir Jovitai. Dėl to mokykliniais metais buvę maišto, įvairių elgesio apraiškų, dėl kurių kentėti tekdavo tėvams.
„Tik gimus Sebastianui aš mamai padėkojau už viską, ką jai teko dėl manęs patirti“, – sako Jovita. Ji džiaugiasi, kad užaugo nauja karta, galinti laisvai kurti, reikšti mintis, būti savimi. Pavyzdys – psichologiją studijuojanti jos 13 metų jaunesnė sesė Gabija.
Jovita tiki jaunais žmonėmis, jų išmintimi, drąsa. „Jie išdrįsta sakyti tiesą – tai didelė vertybė“, – tvirtai sako. Neseniai į gatves ėjusio protestuojančio jaunimo Jovita niekada nevadintų papirktais ar kieno nors nurodymus vykdančiais nesupratėliais.
„Jie eina tam, kad apgintų savo vertybes“, – kalba jaunais Lietuvos žmonėmis ir laisva šalimi drąsiai tikinti moteris. Penkiolika metų gyvenusi Norvegijoje ir niekada nesigėdijusi lietuviškumo. Jovitai teko dalyvauti organizuojant lietuvybės dienas Norvegijoje. Renginiuose rodyti ir J. Meko, M. Kvedaravičiaus filmai. „Mūsų vaiko vardas toks pat, kaip ir Jono Meko sūnaus“, – sako mažojo Sebastiano mama.
„Tegu ką nori kalba apie paniurusius, degančiu kaimyno tvartu besidžiaugiančius lietuvius. Jie – mano tautiečiai. Aš labai gerbiu Norvegiją, jos kalbą, kultūrą, papročius. Ši šalis man davė labai daug. Tačiau nešti norėčiau tik savo šalies vėliavą“, – sako Jovita Šteinberg-Jurkus.
