Rytoj gimtadienį švęs laikraštis, gimęs varvekliais pasipuošusio 2000-ųjų kovo 4-ąją.
Prie leidinio ištakų stovėję žmonės šiandien jaučiasi kaip tėvai, stebintys, į ką išaugo jų gimdytas, mylėtas vaikas.
Svetimų uitas, savųjų glaustas, negandų grūdintas, bet radęs kelią į jūsų namus. Kas rytą atnešantis ne tik naujienas, bet ir dalelę savo širdies.
Ačiū, kad mus apdovanojate tuo pačiu – kad dalinatės savo istorijomis, kurios nugula į laikraščio puslapius.
„Šiaurės rytams“ buvo lemta tapti bendruomenės metraščiu, kuriame atsispindėtų jūsų gyvenimai. Kad kiekvienas laikraščio numeris būtų naujas puslapis mūsų bendroje istorijoje.
Dėkojame, kad jau 26 metus kartu rašome istoriją, ieškome tiesos, liudijame savo, bendruomenės, laikmečio, tautos patirtis.
Pastarieji keleri metai mums visiems itin sunkūs. Griūvanti nusistovėjusi pasaulio tvarka, besitelkiantys karo debesys verčia iš naujo įvertinti, kas išties prasminga, brangu ir ką dar galime daryti, kad visa tai išsaugotume.
Perfrazuotas poeto R. Stankevičiaus klausimas – ką gali žodžiai, kai daugiau niekas nieko negali? – nėra retorinis. Akivaizdu, kad žodis tampa vis galingesniu ginklu ir todėl ypač svarbu išsaugoti jo laisvę. Su ja – ir sąžinę, ir padorumą, ir drąsą.
To linkėtume sau gimtadienio proga.
Gera žinia ta, kad jau nebeatsiranda klausiančių, kodėl prie „Šiaurės rytų“ redakcijos plevėsuoja „svetimos valstybės“ vėliava. Turbūt nebekyla klausimų dėl mūsų pasirinktos barikadų pusės, dėl kelio, kurį rodo iškeltos vėliavos.
Jos padeda išsigryninti, kur yra esminiai dalykai ir kur smulkmė, kur draugai ir kur priešai ar jų įrankiai. Sykiu primena, kad viskas trapu, kad skirtas laikas tirpsta ir kad per didelė prabanga jį švaistyti beprasmėms temoms, tuštiems debatams, kalbėjimams nesugebantiems ar nenorintiems išgirsti. Todėl ne atsitiktinai „Šiaurės rytų“ laikraštis Biržuose nebeturi nei kolegų, nei konkurentų.
Vėliavos ne tik rodo kryptį, bet ir viltį – „čia nebus mirties“. Apie tai kalba R. Tumino tokiu pavadinimu režisuotas spektaklis pagal V. Kukulo pjesę. Apie mirties nugalėjimą per žodį, atmintį ir meilę.
Šis kovas mus vėl pasitinka su varvekliais ir sniegu. Todėl skolinuosi R. Stankevičiaus užkalbėjimą visiems linkėdama: kad snigtų tik baltai.
