SĖKLA
Laisvė yra… sėkla.
Tai – viena iš metaforų.
Istorijoje aibė pavyzdžių, kai pavergtose šalyse sudygsta tos sėklos.
Dažniausiai epochų lūžių, karų laikais.
Mano karta per Sąjūdį patyrė, kokia galinga ir kokia gaji toji sėkla.
Ji sudygo, auga lyg pasaulio medis, nepaisant kirmėlių, vatnykų ir išdavikų, politinių imbecilų ir kartais nepalankių vėjų iš visų pasaulio pusių.
Krašto, šalies laisvė dar nereiškia, kad visi jos piliečiai laisvi.
Žmogus yra keistas padaras, jis neretai sugeba vienaip ar kitaip pavergti save ar kitus laisvose šalyse.
Tad laisvė, ypač individuali, yra ilgas kelias, netgi kova.
Posovietiniame pasaulyje, kuris, deja, niekaip nesibaigia, vergo sindromus dar turi daug žmonių, ir ne tik vyresniosios, išmirštančios kartos.
CITATA IŠ SKAITYMŲ
„Žmonėms yra įgimta visada norėti ir siekti nesuderinamų dalykų – kuo didesnio jaudulio ir ramaus gyvenimo, laisvės ir saugumo, tiesos ir susireikšminimo iškreipto pasaulio suvokimo. Todėl žmonės negali gyventi be konfliktų, kuriuos mėginant spręsti, rezultatai žmonėms niekada nebūna iki galo priimtini. Jei žmonės kada nors ir sugebėtų įgyvendinti savo svajonių tikslą, to pasekmės būtų gerokai liūdnesnės nei bet kurioje iš jau bandytų įgyvendinti ir žlugusių utopijų. Laimei, tokioms idealaus pasaulio vizijoms kada nors išsipildyti yra labai nedaug tikimybės“.
Iš John Gray. „Juodosios mišios. Apokaliptinė religija
ir utopijos mirtis.“ Žara, 2015
AMŽINI PASIKARTOJIMAI
Karo laukuos
Mirusiųjų kaulus poliruoja
Sniegas ir vėjas…
