Biržietė medikė pusę amžiaus gydė žmones, o išėjusi užtarnauto poilsio džiugina juos savo tapybos darbais. Tai – medicinos felčerės Danutės Jurgulienės gyvenimas. Kuris, pasak moters, yra gražus.
Kai niekur nereikia skubėti
Po penkiasdešimties darbo metų medicinos punktuose praėjusių metų gruodžio 15 dieną medicinos felčerė Danutė Jurgulienė išėjo į pensiją.
Šią žiemą sako sėdėdavusi namuose prie lango, žiūrėdavusi į siaučiančią pūgą ir negalėdavusi atsidžiaugti, kad niekur nereikia judėti iš namų. Atrodė, taip gera gyventi savo burbule: sėdėti, suptis krėsle, skaityti ir, kaip ji sako, kaifuoti būnant pačiai su savimi.
Per daugelį darbo metų pas ligonius jai tekę važiuoti visokiu oru ir įvairiausiu transportu – arkliu, automobiliu, sunkvežimiu, traktoriumi, motociklu, autobusu. Visko nutikdavę. Automobilyje, anot medikės, visuomet būdavę pelenų ir kastuvas.
Toks gyvenimas Danutę grūdino bei stiprino. Ji sako turinti randų ir kūne, ir sieloje, bet suvokia, kad ir tai praeina. Todėl gyvenimo pasikeitimus ji išmoko priimti ramiai, išmintingai.
Išėjusi į pensiją moteris nenuobodžiauja ir išlieka pozityvi. Prisiminė kažkada bandytą užsiėmimą ir pradėjo tapyti. Greitu metu Nemunėlio Radviliškio bibliotekoje bus atidaryta moters tapybos darbų paroda.
Atsivėrė daug galimybių
Pasiūlius susitikti pokalbio Danutė gana ilgai atsikalbinėjo. Sakė nesanti įdomi pašnekovė, nenorinti kalbėti apie blogus dalykus, nes „gyvenimas yra gražus“.
„Mes gyvename tikrai gerai. Pirmiausia – pas mus taika. Nepritekliaus nėra. Parduotuvės visko pilnos. Darbo norintys visuomet atras“, – vardija moteris.
Kitiems žmonėms išėjimas į pensiją tampa dideliu smūgiu. Ji irgi ilgai svarsčiusi, kaip pavyks šį gyvenimo tarpsnį atlaikyti. Tačiau paaiškėjo, kad tas laikas gali klostytis priešingai – atverti daugybę galimybių.
Tądien, kai kalbėjomės, moteris su bendramintėmis iš Biržų katalikų parapijos planavo vykti į konferenciją „Motinos maldoje“ Klaipėdoje ir melstis už vaikus. Dar sukosi mintys apie įvairius renginius, ekskursijas.
Užaugino kelias kartas
Danutė medicinos felčere dirbo nuo 1975 metų. Baigusi studijas ir įgijusi medicinos felčerės kvalifikaciją penkerius metus dirbo medicinos punkte Klaipėdos rajone. Ten jai labai patikę, buvusi gera apylinkė, daug pacientų.
Vienu metu ji sako supratusi, kad nori sugrįžti į Biržus. Tuo metu jau tėvelis sunkiai sirgo, tekdavo dažnai grįžti į namus. Gimus sūnui ji suvokusi, kad nori likti namuose, su savaisiais. Taip ji grįžo į tėvelių pasistatytą sodybą Parovėjos seniūnijoje. Jos gimtoji sodyba Kašeliškiuose buvo nugriauta užėjus kolektyvizacijai.
„Čia, kur gyvename, yra stebuklinga vieta. Įvažiuoji už teritorijoje pasodintų eglaičių – ir visi rūpesčiai, neramumai, darbo sunkumai užsimiršdavo“, – kalbėjo moteris.
Iš pradžių Danutė dirbo Medeikių ambulatorijoje. Vėliau buvo atidarytas Užušilių medicinos punktas. Pradėjusi darbą 1987 metais, jame darbavosi 27 metus, iki pat uždarymo.
Vėliau Danutė perėjo dirbti į Medeikių medicinos punktą, jį uždarius persikėlė į Parovėją, iš čia išėjo į pensiją.
Medicinos darbuotoja pasakojo, kad Užušiliuose ji užaugino kelias kartas. Žinojo visų gyventojų ligas bei negalavimus, kraujospūdžius ir gyvenimo peripetijas.
„Žmonės buvo labai šilti, nuoširdūs. Jei užpustydavo, atvažiuodavo manęs pasiimti arkliu. Pagarbiai padėdavo dekį, kad nesušalčiau“, – pasakoja moteris.
Ją labai skaudindavo pasakymai, kad medicinos punktų darbuotojos nieko nedirbo. Bet juk reikėdavo išsiaiškinti žmogaus bėdas, jį išklausyti. Didelė jos darbo dalis būdavo paciento psichologinis palaikymas.
„Gerai, kad grįžote iš atostogų. Man taip neramu, kai jūsų nėra“, – iki šiol prisimena vienos pacientės žodžius.
Moteris negalinti pamiršti, kaip ją kaimo žmonės palaikydavo ir vertindavo.
Kai jos mama sunkiai sirgo, teko slaugyti.
Į darbą moteris atskubėdavo iš budėjimo prie mamos net nepavalgius pusryčių. Tai sužinojusios moterys atnešdavo net karšto maisto, kad tik felčerytė laikytųsi.
Buvo įpratę sulaukti pagalbos
D. Jurgulienės šeima buvo įpratusi prie jos darbo ir pareigų. Jei kam bėda, ji iškart važiuodavusi pas ligonį. Ir Velykos praeidavo kam nors lašinant lašines, ir šventės bei išeiginės būdavo pas ligos užkluptuosius.
„Žmonės buvo įpratę sulaukti pagalbos bet kada. Žinodavo be reikalo nesikreipti, bet nutikus bėdai prašydavo padėti“, – kalba Danutė.
Ji sako, kad darbe būdavo visokiausių situacijų – ir linksmų, ir nelabai. Jai būdavo gaila matyti, kaip žmonės savęs nesaugo, per daug dirba. Šeimos kentėdavo dėl išgėrinėjimų.
O labiausiai džiugindavo kiekviena nauja atėjusi gyvybė. Kūdikius medicinos felčerės skiepydavo, sekdavo jų augimą bei vystymąsi. Naujagimių seniau būdavo daug – vien 1984 metais Užušilių apylinkėje gimė net 21 kūdikis.
„Aš dabar ir pati nesuprantu, kaip viską suspėdavau, ypač kai dar neturėjau mašinos. Jaunystė daro savo“, – pasakoja moteris.
Vaikai padovanojo tapybos reikmenų
Savo didžiausia drauge Danutė laiko vienturčio sūnaus Tomo dukrą, anūkę Urtę. Ji yra didžiausia močiutės darbų gerbėja ir vertintoja.
Vilniuje gyvenanti mergaitė labai artima su močiute. Ši ją palaikė kai mergaitė lankė baletą, abi kartu piešdavo. Vėliau mergaitė surado kitų interesų. Jos susiskambina, o atvažiavusi į svečius Urtė nuolat močiutei atveža įrėmintų šeimos fotografijų.
Sūnus Tomas pasirinko kariškio profesiją, baigė Lietuvos karo akademiją. Moteris džiaugiasi sulaukianti jo šeimos apsilankymų.
Nuo 9 metukų jų šeimoje užaugintas berniukas Darius dabar jau vyras. Gyvena Panevėžyje, su žmona augina du vaikučius – Roką ir Arną. Jie irgi gana dažni svečiai moters namuose.
Džiugių akimirkų suteikia krikšto dukra 6 mėnesių Elėja.
Būtent vaikai prieš daugelį metų išgirdo po mamos ligos užuominas apie tai, kad ji norėtų tapyti. Ir Kalėdų proga padovanojo jai drobių bei dažų.
Pirmus paveikslus Danutė nupiešė 2009 metais. Sako tuomet dar neturėjusi tapybos žinių, kurių vėliau gavusi lankydama specialius kursus.
Dar daug pamokų ir pastabų kadaise ji gavusi iš dailės mokytojos ekspertės Monikos Čalkauskaitės.
Vėliau tapyba per darbus pasimiršo iki tol, kol moteris išėjo į pensiją. Vienu metu pagalvojusi, kad norėtų šį pomėgį atgaivinti. Vaikai jai vėl padovanojo tapybos reikmenų.
Įkvėpimo semiasi iš didžiųjų
Danutės tapybos darbai rodytųsi paprasti: vaizdai su pieva, jūra, natiurmortai. Bet jie be galo nuoširdūs. Moteris galvoja ir apie abstrakcijas. Kol kas paveikslai nedideli, bet ateityje ji svajoja piešti didesnio formato paveikslus.
Iš lietuvių menininkų jai patinka P. Kalpoko, A. Žmuidzinavičiaus, J. Vienožinskio darbai, į kuriuos specialiai važiuoja pasižiūrėti. Mėgsta abstrakcijas, kuriomis grožisi MO muziejuje, Nacionalinėje dailės galerijoje.
Važiuodama į ekskursijas Danutė mėgsta pabėgti nuo grupės ir savarankiškai apžiūrėti meno galerijas ar apsilankyti bažnyčiose, pasigrožėti meno kūriniais.
Pamiršti pasaulio blogį
D. Jurgulienė sako, kad jai patinka kūrybos procesas: apmąstyti, ką ir kaip pieš, ieškoti spalvų ir jų derinių.
Kuriančiai moteriai patinka, kaip į paveikslus žiūrėdami žmonės nurimsta, susimąsto. Regis, bent trumpam juos apima teigiamos emocijos, lyg ir pasimiršta pasaulio blogis. Jai patinka, kai žmonių akys pradeda šviesti.
Todėl Danutė po truputį prisijaukino mintį surengti savo darbų parodą. Idėją pasiūlė kraštietis Evaldas Timukas, su kuriuo dažniausiai susitinka kaip Nemunėlio Radviliškio katalikų parapijiečiai.
„Evaldas mūsų kraštui yra tikra dovana“, – tikina D. Jurgulienė, vertindama jo sugebėjimus bendrauti su žmonėmis, domėtis kraštotyra ir istorija, tam skirti asmeninį laiką ir lėšas.
Džiaugiasi kiekviena diena
Danutė mėgsta koncertus, ypač klasikinės muzikos. Jai gražu klausytis ir liaudies muzikos. Ji pati daug metų važiuodavusi į dainų šventes kaip medikė, tad sako gerai žinanti jų virtuvę.
Namuose moteris sprendžia sudoku – sako, gera smegenų treniruotė. Ir mėgsta sėsti į savo supamą krėslą su knyga.
„Džiaugiuosi kiekviena diena. Gyventi noriu čia ir dabar…“ – sako 50 metų medicinos srityje dirbusi, o dabar kūrybą atradusi Danutė Jurgulienė.
