Ugnis ir meilė
Kartais gal ir nereikia bijoti sentimentalaus, atviro kalbėjimo. Ypač kai matai, kaip tėvai apglėbia savo vaikus, kaip žėri jų akys, stebinčios netobulas vaikų darbų formas. Toks gerumas ištiko keramikos parodos „Šeimos ugnelė“ pristatymo renginyje. Tos geros emocijos ir buvo svarbiausia.
Keramikos studijos „Molio žaidimai“ vadovė, dailės mokytoja Jūratė Pranciliauskienė priminė, kad tai ne pirmoji paroda, kai eksponuojami vaikų ir tėvelių bendri darbai. Anot mokytojos, svarbiausia ir buvo, kad vaikai ir tėvai būtų kartu, stiprintų savo ryšį. Kaip sakė Emilės tėtis, tai šimtaprocentinis laikas su vaiku. Be abejo, tema irgi labai jau svarbi – sukurti simbolinį namų židinį. Ne juokas gi nulipdyti daiktą, kuris šviestų, šildytų, jungtų, taptų šeimos istorija. Dabar jau nuo tėvelių priklausys, kiek svarbus namuose bus jų bendras kūrinys. Ugnelė, deganti baltame mokytojos Jūratės sukurtame aukurėlyje, keliavo per visų renginio dalyvių rankas. Didelis ir mažas laikė jį su tokia atsarga, pagarba, šypsodamiesi. Va, tai ir buvo gerųjų žodžių ir pojūčių pradžia.
Ugnis ir meilė. Ir Mokytoja, gebanti jungti, padėti. Ir taip tyliai kalbanti šitam triukšmingam pasauly.
Kadangi tėveliai nešykštėjo gėlių ir padėkų, tikėtina, kad keramikos studija tikrai yra labai vertinga kūrybos, ieškojimo, augimo erdvė.
Idėja ir forma
Sako, molis – atsimenanti medžiaga. Jis prisimena kiekvieną prisilietimą, glostymą, daužymą. Jis išbandomas ugnimi ir virsta svarbiu prisiminimu. Kaip tik nevadinama keramikos terapija! Ir meditacija, ir relaksas, ir smegenų higiena, ir jausmų išraiška. Šiame kontekste keramikos darbus galėtų vertinti koks psichologas. Kažin ką jis pasakytų? Ar sukurtas namų židinys atspindi namų dvasią? Formų ir spalvų įvairovė džiugina, stebina. Aišku, širdelių daug, bet tai ir yra meilė arba jos ilgesys. Yra labai įdomių abstrakcijų, pastelinių spalvų gėlių, namelių su šviečiančiais, laukiančiais langeliais. Kai kurie darbai itin sodrių spalvų – prisirpusios braškės, nykštukų, bičių nameliukas. Man tai labai patiko Amelijos kūrinys, kur visa šeima su visu katinu sėdi ant pasaulio krašto ir tabaluoja kojomis. Įdomi ir didelė Austėjos pelėda, kurios viduje pilies bokštai. Neuždrausta galvoti, kad tai Biržų pilis. Vis dėlto vertingiausia, kad šiuos darbus kantriai lipdė vaikai su mamomis, tėčiais, vienas su seneliu. Tai bent pasisekė mūsų muziejui turėti tokią parodą!
Įspūdis ir žodis
Biržų rajono savivaldybės vicemerė Astra Korsakienė taikliai pastebėjo, kad tik Mokytojas iš didžiosios raidės taip eksponuoja darbus: centre – mokinių darbai, o kukliai prie durų – pačios mokytojos Jūratės Pranciliauskienės keramika. Pasak vicemerės, daug sunkiau išmokyti kitą, negu padaryti pačiam. Paroda labai simbolišku laiku, kaip tik gegužės 15-oji yra Šeimos diena.
Muziejaus direktorė Edita Lansbergienė kalbėjo apie bendradarbiavimo, bendrystės galią: šiluma prasidėjo nuo mokytojos Jūratės, suteikusios vaikams ir tėvams galimybę kurti ir būti kartu. Labai svarbu ir toliau kurstyti ugnį; o ugnį kursto ir geras žodis, ir kūryba. Ir ačiū Dapšauskų šeimos orkestrui, kuris sustiprino parodos idėją.
Biržų Kaštonų pagrindinės mokyklos direktorius Dainius Žukauskas, „Aušros“ pagrindinės mokyklos direktorės pavaduotoja Vaidutė Švykienė dėkojo mokytojai Jūratei už kūrybos galimybes, prakalbintą molį, šeimų telkimą.
Epilogas
O prie salės durų visą procesą budriai stebėjo besišypsanti mokytojos Jūratės dukra Radvilė. Ištikima suokalbininkė. Su gėlėmis abi atrodė laimingos – Motina ir dukra. Prie balto šeimos židinio. Tai labai kviečiame ateiti pažiūrėti parodos, kuri bus iki gegužės 31 d. Gal užsimanysite šeimos liktorėlio, kad sutvirtėtų kraujo ryšys?
Irutė Varzienė, Biržų krašto muziejus „Sėla“
